Paskutinės žinutės, atėjusios iš trofi reido, nežadėjo nieko gera. Šturmanas A.Sutkus iš Karelijos miškų glūdumos rašė: „Paskutinį specialųjų ruožą (SR) TR2 klasėje įveikė vienas ekipažas. Kiti buvo partempti evakuacinės komandos arba iš trasos grįžo su persikreipusiais ir sulaužytais automobiliais”.
Paskutinė A.Sutkaus žinutė: „Mes jau namie. Šie metai Ladogoje buvo nekokie rezultatų atžvilgiu, bet puikūs naujiems apmąstymams. Jaučiamės tik stipresni, pažinę Ladogą kitokią. Tai grūdina ir didina patirtį. Komanda – puiki, viskas ėjosi sklandžiai. Kaip visada, viską lėmė viena smulkmena. Automobilis buvo tikrai gerai paruoštas, važiuoklė be jokių pretenzijų, inventorius ir komplektuotė ideali.
Patekęs į kuro talpyklą vanduo sugadino siurblį ir sugebėjo viską sumalti į miltus. Kad tai siurblio problema, nustatėm tada, kai buvo sunkiausia: įklimpę pelkėje iki ausų, o skubi pagalba neįmanoma dėl tamsos ir atstumų. Po visų nesėkmių pritrenkė gaisras: užsidegė mūsų stovintis automobilis. Tai buvo tarsi patvirtinimas, kad mūsų Ladoga baigta, išdegė visas variklio skyrius, salono smulkmenos.
Atsisveikinimo vakarą iš komandos narių supratau, kad visiems tai buvo geras laikas, nuotykis, iššūkis ir reikšmingų pamokų kompleksas”.
Vakar spaudos konferencijoje nei A.Sutkus, nei vairuotojas ukmergiškis A.Dabužinskas liūdesio nerodė. Jie pasakojo, kad nelaimė jų tykojo paskutiniame SR, kurio ilgis apie 17 kilometrų. „Jį TR2 klasėje įveikė tik vienas ekipažas. Mūsų „T-Bone” sugedo ir įklimpo likus iki finišo 15 kilometrų. Pagalbos neprisišauksi – nėra ryšio. Teko palikus vairuotoją Audrių klampoti finišo link”, – sakė apie nesėkmę trofi reide A.Sutkus.
Finišą, kur galėjo tikėtis pagalbos, jis pasiekė naktį. „Palikęs Audrių klampojau pelkėmis permirkęs iki pažastų. Vienu metu išvydau meškų, vilkų pėdas. Net pats nepajutau, kaip rankose atsirado du akmenys. Tik kiek paėjęs supratau, kad juos nešuosi. Kai pasiekiau draugus ir finišą, palikto Audriaus ir visureigio išvyko ieškoti evakuacinė komanda. Pasilikau, nes ant kojų vos laikiausi. Užmigau, bet ir sapnuose regėjau vieną pelkėje paliktą Audrių”, – kalbėjo šypsodamasis šturmanas.
A.Dabužinskas prisiminė, ką jautė paliktas vienas: „Laukiau pagalbos. Visa laimė, kad buvo baltųjų naktų laikotarpis. Jauku nebuvo. Girdėjau garsus – pelkė kalbėjo. Belaukiant teko prisiminti lietuviškas dainas. Net himną sugiedojau mintyse. Užmigau šalia savęs pasiguldęs du rąstus: į vieną įkirtau kirvį, o į kitą įsmeigiau peilį”.
Anot vyrų, pasakoti būtų galima daug, bet norint suprasti reikia pabūti nors vieną kartą trofi reide. Abu visureigininkai tvirtino nejaučiantys pralaimėjimo kartėlio. „Nesvarbu, kad grįžome be laurų, užtat tvirtesni. Ryžto mums turėtų pakakti ir kitais metais. Ruošiamės dalyvauti jubiliejiniame dešimtajame trofi reide. Parengsime visureigį ir kitais metais, tikime, grįšime su pergale”, – teigė abu Audriai.
Be jų, Ladogoje rungtyniavo ukmergiškis komandos vadovas Arnoldas Jonaitis, panevėžiečiai mechanikai Remigijus Aukštuolis, Mindaugas Mieliauskas bei fotografas Andrius Repšys.
Kitoms lietuvių komandoms sekėsi geriau. Tauragiškiai, dalyvavę sunkiųjų visureigių klasėje, užėmė antrąją vietą, o jurbarkiečiai TR3 klasėje buvo treti.
Raimonda Mikučionytė