Ar dar kas nors atsimena sovietinės literatūros pamėgtą personažą – proletarą, dieną plušantį prie ketaus lydymo krosnių, o vakare prigludusį prie vadovėlio? Arba kolūkietį, klaustuko poza palinkusį prie laikraščių skaitykloje – studijuojantį partijos nutarimus… Sovietinė literatūra, kaip ir istorija, klibinkščiavo melo kojomis, o socrealizmo metodai buvo tokie pat „įtikinantys” kaip planinės ekonomikos.
Užmiršti personažai diktuoja atsakymą, kodėl dabartiniai proletarai mieliau palinksta prie butelio, o pritrūkę jam pinigų griebiasi peilio. Ogi todėl, kad seniai nebeskaito. Nei laikraščių, nei knygų.
Išsilavinimo ir asmeninės kultūros klausimas svarbus visais laikais. Iškilus viešumon dar vienai „falšivkei” (ar ūkio ministro aukštojo mokslo diplomas tikras?), pasidaro jau ne baugu, o smalsu. Kiek tokių „falšivkių” dar rastume valdančiosios Darbo partijos narių biografijose? Kiek tarp jų proletarų, vos pramokusių skaityti, o jau išsiveržusių į įstatymų leidėjų gretas? Po karo, kai trūko aukštąjį išsilavinimą turinčių „kadrų”, vos keturias klases baigę stribai buvo siunčiami į aukštąsias partines mokyklas. Jų diplomai buvo tarsi gydytojo pažyma, kad pacientas – veiksnus. Todėl ir šiandien yra draugų, virtusių ponais, kuriems negėda pasigirti tokią įstaigą baigus. Juk ten išmokoma gerų dalykų! Tie „geri dalykai” ponų valdininkų veikloje pastaruoju metu dygsta kaip musmirės – viena už kitą gražesnės. Ir ponams dar užtenka cinizmo tokius diplomus vaizduoti vos ne kaip mokslinių atradimų įsikūnijimą – o tuo metu tikrų kultūros ir mokslo žmonių diplomai kukliai dulka stalčiuose. Juose aukštais balais įvertintų žinių mūsų valdžia neretai neranda kur pritaikyti. O gal (nesinori taip galvoti) – ir nemėgina.
Ūkio ministras čia, aišku, niekuo dėtas. Jis – ne tik geras verslininkas (prisiminkime SAPARD lėšų gavimą ir savo verslo įmonių protegavimą), bet ir partijai bei tautai atsidavęs asmuo (vis neblėsta iš atminties vaizdelis, kaip vaikui per ledų šventę Kėdainiuose ant galvos nukrinta kietai sušalusi ledų porcija ir tasai persigandęs ima bliauti). Dabar sužinojome, kad ūkio ministras – dar ir mokslų daktaras. Kas, kad dar neįsigijęs daktarinės disertacijos. Įsigys! Argi kas tuo abejoja? Galite, pone Olekai, iš anksto pirkti rožes.
Ir apskritai – ko dabar užsipuolame vargšą Uspaskichą, kuris dar ankstyvoje jaunystėje po sunkių suvirinimo darbų puldavo prie knygų? O ir vėliau, jau laisvoje Lietuvoje, po alinančios prekybos rusišku metalu su užsieniečiais išvargęs sukniubdavo prie knygų? Ar už tai dabar jį reikia nukryžiuoti? Atimti taip sunkiai įgytą diplomą? Juk jo intelektas spinduliuoja visuose jo pasisakymuose! O sardoniškas juokas, kuriuo ponas Uspaskichas dažnai palydi ne tik oponentų, bet ir savo paties žodžius, reikštų, kad į valstybės valdymą reiktų žiūrėti su humoru.
Kalba ir intelektas ne diplome įrašomi. Tai – ne „falšivkė” popieriuje ir ne korektūros klaida, o asmeninė žmogaus savybė. Štai todėl man dažnai atrodo, kad kai kurie valdančiosios koalicijos nariai yra ką tik pasitraukę nuo ketaus lydymo krosnių ir nelabai žino, ką veikti Seime su savo specializacija. Sakyčiau, vieno privalumo vis dėlto esama. Nors šių ponų intelektas gležnas kaip jaunos sraigės kiautas, užtat partinės pažiūros tvirtos kaip ketus. Tokiomis gali bet ką pribaigti. Reikia tik gerai užsimoti. Regis, tai dabar ir vyksta.
Renata Šerelytė