Žvejai ar dykinėtojai?

Metinių išvadų šiandien nedarysime. Nedarysime jų ir paskutiniame metų puslapyje, kuris bus po savaitės. Mes žvejai – ne pelno, o malonumų ir poilsio siekianti organizacija, metinės ataskaitos mums nė motais. Prezidentas pasirašė tokį gudrų ir teisingą popieriuką, kuris pridės mums dar po vieną poilsio dieną prie kalėdinių ir naujamečių švenčių. Taip mums ir reikia. Lieka tik tas papildomas dienas tinkamai panaudoti. Dvi pirmos švenčių dienos – švęsti, dvi kitos – atsigauti gamtoje. O gamtoje dar yra kas veikti. Ledo neturim, tačiau turim švarias Kuršių marias, turim Miniją, Nemuną. Orus, pasak sinoptikų, turėsim ne kaži kokius, tačiau pirmadienį ir antradienį orai gerėja, pats tas pabandyti patupėti kur užuovėjoje su šakalėliu.

Internetinėje puslapio versijoje vienas iš skaitytojų (matyt, nereguliarus, netyčia užklydęs, o gal užklydusi), lyg ir pasipiktinęs mano kreipiniu į žvejus, tėškė tokį komentarą:

„Ne žvejai, o meškeriotojai. Nelyginkit žmonių, dirbančių sunkų vyrišką darbą, su dykinėtojais, dažniausiai įkalusiais”.

Ir kokios gi mintys kyla paskaičius tokį kategorišką priekaištą? Pačios įvairiausios. Pirma mintis – kad rašė moteris. Kažin ar koks vyras, taip paversdamas teiginį, pripažins, kad jo paties darbas nėra sunkus ir vyriškas. Vyrams tokie dalykai nebūdingi… na, nebent gerai „įkalus”, pasak komentaro autoriaus (-ės?).

Kita mintis buvo tokia – palyginti, kiek paslaugų sferos, pramonės ir prekybos įmonių orientuota į šitų „įkalusių dykinėtojų” segmentą. Kiek mūsų mylima valstybėlė gauna iš to mokesčių, kiek tam yra sukurta darbo vietų. Šia tema galima filosofuoti iki begalybės, įvertinant ir tai, kad tie dykinėtojai paprastai iki savaitgalio pluša kaip ir visi normalūs Lietuvos žmonės. Bet nesigilinkim į tokias socialiai sudėtingas temas, pažvelkim į tą reikalą kiek kitaip.

Skaitytojas (-a?) pakišo temą – išvyniokim. Skaitytoją reikia gerbti. Gerbdamas skaitytoją, išvartysiu komentarą visiškai neprieštaraudamas jo (jos?) teiginiui.

Meškeriotojai

Jeigu jau meškeriotojai, tai jiems privalu turėti meškeres. Šiais laikais meškerės nei ant lazdynų, nei ant bambukų neauga. Teoriškai auga, bet praktiškai ir vieną, ir kitą surasti sunku. T.y. sunku surasti bambuką (turiu galvoje augalą, o ne riboto mąstymo individą; šitą ant Lietuvos surasti lengva), lazdyną surasti lengviau, bet kas dabar atsimena, kaip atrodo lazdynas? Todėl tinkamiausia išeitis norint tapti meškeriotoju – eiti į žūklės įrankių parduotuvę, kur dažniausiai toks pat dykinėtojas, tiesa, dažniausiai neįkalęs, patars, kokį šakalį jums įsigyti.

Vien šakaliu reikalas nesibaigia.

Prie šakalio reikia ir to, ir ano, ir dar kitko. Visi tie anie iš dykinėtojo piniginės į parduotuvės kasą perpumpuoja vienokią ar kitokią sumelę. Ta sumelė gražiai padalijama į kelias nelygias dalis didmenininkui, valstybei, parduotuvės savininkui ir galbūt dykinėtojui, stovinčiam už prekystalio. Tarkim, kad jau turim meškeriotoją.

Įkalę dykinėtojai

Kad meškeriotojas taptų dykinėtoju, jam reikia: a) laisvo savaitgalio; b) kokios nors balos ar griovio su tekančiu vandeniu, atseit upės, prie kurios jis galėtų dykinėdamas įkalti; c) transporto priemonės, kuria jis tą dykinėjimo – įkalimo vietą pasiektų.

Laisvas savaitgalis dažniausiai nėra problema. Jų paprastai dažniau ar rečiau pasitaiko. Bala ar griovys su vandeniu taip pat ne problema, tačiau tuščiomis rankomis prie griovio ar balos nevažiuosi, juo labiau kad ruošiesi ne tik dykinėti, bet ir įkalti. Kalti į tuščią skrandį nerekomenduoja daktarai, todėl meškeriotojui reikalinga užsukti į dar vieną parduotuvę, kur galėtų susiorganizuoti, ką įkalti ir užkąsti dykinėjant.

Pagal anksčiau minėtą formulę dar tam tikra meškeriotojo dykinėtojo piniginės turinio dalis nukeliauja į parduotuvės kasą. Ta pati sistema galioja ir degalinėje, kur meškeriotojas dykinėtojas dar sykį ištuština piniginę. Dabar jam lieka du nepadaryti dalykai – nuvažiuoti iki žvejybos vietos ir nusipirkti žvejybos licenciją. Nuvažiavęs ir nusipirkęs meškeriotojas galų gale gali padaryti tai, apie ką svajojo visą įtempto darbo savaitę: dykinėti ir kalti.

Kaip žvejoti, t.y. dykinėti, ir ką kalti – tai jau asmeninis kiekvieno meškeriotojo dykinėtojo reikalas. Šitoje vietoje komentuoti – tas pats, kas pilstyti iš tuščio į kiaurą. Paprastai dykinėjimo schema daugmaž visada panaši. Kalimo irgi. Skiriasi tik laikas valandomis ir kiekis gramais, padaugintais iš gerklių skaičiaus. Paprastai vienas iš dykinėtojų nekala, atlieka samprotautojo funkcijas.

Taigi reziumė: meškeriotojai-dykinėtojai-kalėjai per savaitgalį į šalies biudžetą ir vietinių kapitalistų kišenes sumerkia ne tokią jau mažą sumelę. Bet svarbiausia, kad žvejoti, t.y. dykinėti, jiems patinka nepriklausomai nuo to, ar tame procese yra vietos kalti, ar ne.

Dykinėti patinka ir man. Ir, manau, dar kokiam milijonui Lietuvos piliečių (oficiali statistika).

Su šventėmis, dykinėtojai!.. Įkalkitite, bet su saiku.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vyrams su žyma , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.