ccPrekių importas iš šių šalių sudarė apie trečdalį nuo visos tekstilės ir žaliavų importo apimties į ES. Kvotų padidinimas importui buvo po-etapinis procesas, kuris prasidėjo dar 1995 metais ir pasibaigė 2005 metų sausio pirmą dieną. Iš visų importuotojų, žinoma, labiausiai įtakinga yra Kinija su jos praktiškai neribotais resursais.
Analizuojant trečiųjų šalių įtaką, reikia turėti omenyje, kad tekstilės ir rūbų (ypač pastarųjų) gamyba yra daug darbo reikalaujanti ir santykinai mažai automatizuota šaka, kurioje išlaidos darbo jėgai sudaro žymią savikainos dalį.
Politinis žingsnis iššaukęs didelį rezonansą, jau sukėlė įtampą Europoje ir JAV, kadangi suteikė Kinijai galimybę, žemų kainų dėka, daryti spaudimą tikslinėms siuvimo ir tekstilės pramonės rinkoms. Oficialių duomenų apie tai kiek padidėjo trečiųjų šalių produkcijos įvežimas po apribojimų panaikinimo Europoje dar nėra, tačiau, yra žinoma, kad, pavyzdžiui JAV kai kuriose prekių kategorijose įvežimas padidėjo beveik penkis kartus. Pagal prognozes, nuo neribojamos prekybos daugiau už kitus nukentės būtent JAV kur, skirtingai negu Europoje dar yra išsaugota sava tekstilės pramonė, kuri dabar prarado savo konkurentabilumą visų pirma dėl mažų kiniškų kainų. Visa tai iššaukė tam tikrą reakciją: Kinija apdairiai nustatė muitus eksportui- iki 4 juanių (0,48 USD) kiekvienam gaminiui, o ES sustiprino kontrolę kai kurioms prekių kategorijoms, tam kad, esant reikalui galėtų vėl įvesti apribojimus.
Kiniškos prekės Baltijos šalių siuvimo ir tekstilės pramonei nedaro tiek įtakos kiek likusioje Europoje. Mes juk prekiaujame su trečiosiomis šalimis po kvotų panaikinimo tik septynis mėnesius. Galima spėti, kad kiniškų prekių įtaka labiausiai bus matoma Lietuvoje, kur yra daug nuosavų gamybinių įmonių- tekstilės ir siuvimo pramonėje dirba 20% visos darbo jėgos naudojamos Lietuvos pramonėje. Estijoje ir Latvijoje laisvos prekybos įtaka bus atvirkščiai- greičiau teigiama.
Visų pirma, reikia turėti omenyje, kad įsipareigojimai, kurie buvo prisiimti 1995 metais pagal GATT sutartį, Europos Sąjungai yra principinis klausimas, kadangi Europa seniai ir principingai kovojo už laisvą prekių judėjimą. Šis mažmeninės prekybos pagrindinis principas buvo palaikytas ir Talino deklaracijoje kovo 9 dieną šiaurės šalių tekstilės ir siuvimo gamybos pramonės atstovų (Danijos, Suomijos, Švedijos, Norvegijos). Taigi, yra mažai tikėtina, kad šio principo lengvai atsisakys ateityje. Antra, akivaizdu, kad nors dar ir yra Europoje tekstilės ir siuvimo pramonė, tačiau ji negali sudaryti didesnę palyginus su mažmenine prekyba lobistinę grupę. Iki tokios padėties privedė pastovus tiekimo apimčių didinimas iš Kinijos ir kitų šalių turinčių pigią darbo jėgą. Taip pat pasikeitė tiekimo struktūra. Negalima neigti, jog kiniečiai prieš dešimt metų gamino puikiausią medvilninį trikotažą, tačiau nemokėjo siūti aukštos kokybės kostiumų. Dabar jų kompetencija ir meistriškumas rūbų gamyboje prilygsta pasauliniam lygiui.
Tekstilės ir siuvimo pramonėje šiandien diktuoja ritmą dviejų rūšių įmonės: tos, kurios vysto prekinius ženklus ir dirba su klientu (daugiausiai mažmeninės prekybos įmonės), ir tos, kurios betarpiškai užsiima gamyba. Tokia specializacija yra išgyvenimo ir savo konkurentabilumo išlaikymo būdas. Pavyzdžiui, dauguma iš išlikusių ir sėkmingai besiverčiančių įmonių Europoje yra tos įmonės, kurios vysto prekinius ženklus. Jos arba visai neturi savo gamybos, arba jų gaminama produkcija sudaro tik dalį nuo bendrojo pardavimo. Pavyzdžiui galima paminėti „Zara”, „Mango”, Hennes&Maurits”, „Reserved”. JAV yra atvirkščiai- yra daug individualių gamybos įmonių, kurios kiek tiktai joms leidžia jėgos, konkuruoja su trečiųjų šalių produkcija. Tokiu būdu, Europai masinis kiniškų prekių skverbimasis į rinką buvo iš esmės teigiama dalykas arba, blogiausiu atveju, neutrali tendencija- juk ji leido prekių ženklų savininkams gauti nemažus pelnus.
Grąžinti importo apribojimus iš Kinijos yra suinteresuota visų pirma JAV. Nors Europoje ir yra šalių, kurios patiria labai didelį spaudimą, pavyzdžiui Turkija, Bulgarija ir Rumunija, kadangi jų savos gamybos apimtis yra labai didelė ir jos negali kovoti už trečiųjų šalių mažas kainas.
Baltijos šalių įmonės paskutinįjį dešimtmetį vystėsi skirtingai. Jeigu 90-aisiais metais Baltijos šalyse buvo daug įmonių gaminusių tekstilę ir rūbus, dabar, pavyzdžiui Estijoje, tiktai kelios dirba su savo prekiniu ženklu; dauguma įmonių pasirinko mažiausio pasipriešinimo kelią, – jos susikoncentravo į įvairių užsakymų atlikimą, kuris yra galimas dėka pigesnės negu išsivysčiusiose šalyse kvalifikuotos darbo jėgos. Daugelis įmonių iki šiol tuo užsiima, tačiau kai kurios suprato, kad šis pasirinkimas yra santykinai neperspektyvus, ir priėmė strateginį sprendimą- pradėjo kurti savo prekinius ženklus. Estijoje tokiomis įmonėmis tapo „Klementi” (PTA), „Bastion”, „Sangar”, „Krenholm”, „Linette” (Linette Vai Via), „Ilves_Ekstra” (ISC) ir kt. Lietuvoje yra žymiai daugiau įmonių, kurios užsiima paslaugų užsakovams teikimu.
Numatydama trečiųjų šalių spaudimo padidėjimą, „Baltika”,pati ,didžiausia rūbų gamintoja Estijoje – prieš kelerius metus iš esmės pertvarkė visą įmonę. „Baltika” susikoncentravo į mažmeninės prekybos tinklo plėtrą ir tarptautinių prekinių ženklų kūrimą. Gamybos apimtys buvo papildytos subtiekimų dėka. Šiandien mes nesumažinome gamybos, priešingai- visiškai išnaudojame ją savo reikmėms ir netgi dalį produkcijos gaminame trečiose šalyse. Toks gamybos modelis leidžia klientams pasiūlyti geros kokybės madingus rūbus geromis kainomis nepriklausomai nuo savo gamybinio potencialo. Dėka to per du- tris metus „Baltika” atsirado didžiausių prekybos tinklų Baltijos šalyse tarpe valdanti „Monton” „CHR/Evermen”, „Baltman” prekinius ženklus. Vien Baltijos šalyse „Baltika” turi 48 parduotuves, o iš viso 6 rinkose valdo 76 parduotuves.
Būtina pažymėti, kad „Baltikoje” visi rūbų modeliai yra kuriami savų dizainerių, yra išlikusi didelė savos gamybos dalis, kurios paskirtis yra gaminti prekes mažomis partijomis ir greitai reaguoti į rinkos poreikį (laivu pristatyti iš tolimų šalių konteinerius reikia savaičių ar netgi mėnesių).
Lietuvos siuvimo pramonėje taip pat yra stiprūs savo prekiniai ženklai- „Audimas” ir „Utenos trikotažas”. Mažai tikėtina, kad kinams pavyktų juos išmesti iš rinkos.
Importuojamų kiniškų prekių apimčių augimas, Baltijos šalių požiūriu, turi savo teigiamų pusių, tačiau kelia ir tam tikrą nerimą. Vartotojo galimybių padidėjimas, taip pat kainų mažėjimas privers vietines siuvimo įmones rinktis: arba tęsti gamybą kaip ir buvo iki šiol, arba atrasti kitą strateginę nišą. Šiaip ar taip, paskutinysis minėtas būdas yra vienintelis norint išlikti ilgalaikėje perspektyvoje. Ateitis kelia nerimą, taip pat bijoma, kad stambios Kinijos gamybos įmonės gali įsigyti Europietiškus ir JAV prekinius ženklus, kad lygiagrečiai su trečiųjų šalių pragyvenimo lygio augimu galėtų pačios organizuoti eksportą į Europos rinką, atsižvelgiant į vidinės rinkos pardavimų augimą. Tokio scenarijaus galimybę jau prieš du metus numatė firmos AROQ Ltd. „Apparel Sourcing in the 21st Mentury, the 10 lessons so far.” studija.
Iš viso, drįstume tvirtinti, kad kiniškų prekių antplūdžio nevertėtų bijoti toms įmonėms, kurios turi šiltus ir patikimus santykius su savo klientais, kurios surado savo nišą, o taip pat toms, kurios gali pasiūlyti vartotojui aukšto lygio su visomis paslaugomis aptarnavimą. Šiomis sąlygomis partnerystė su trečiosiomis šalimis tiktai praplės plėtros galimybes.
na ka cia ir pridursi? 👿 😯 💡 😐 😥 🙁 😡 😕 😛 😉 🙄 8) 😀 😳 🙂