Didžioji grafiko Algio Kliševičiaus meilė kaligrafija šiemet jam atseikėjo dovanų – solidų albumą „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio” ir Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus apdovanojimą – „Jūrinę žvaigždę”. Ji menininkui bus įteikta antrąją Kalėdų dieną.
Knygos įkvėpėjas ir pagrindinis sudarytojas kuklinasi: „Ši knyga nėra mano asmeninis nuopelnas. Joje – aštuonių žmonių, kurie jau daug metų užsiima kaligrafija, kūryba”.
Gerbiamas profesoriau, bet juk jūs esate visų jų mokytojas, užkrėtęs kaligrafijos „bacila” tiek entuziastų, kad Klaipėda tituluojama Lietuvos kaligrafijos sostine.
Na taip, visi knygos autoriai, išskyrus Zitą Inčirauskienę, kuri yra mano kolegė, buvo mano studentai Lietuvos dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Man malonu, kad išaugo tokia kompanija, kuriai nesvetimas kaligrafijos žaidimas. Ir, kad visi jie turi savitą stilių.
Kodėl jūs pats tapote kaligrafu?
Dar besimokant M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje man būdavo smagu ką nors parašyti kokybiškai. Todėl stodamas į Dailės institutą pasirinkau šrifto ir kaligrafijos specializaciją.
Kaligrafija reikalauja įgūdžių, amato, bet leidžia pasislėpti asmenybei. Aš nesu linkęs dūšią demonstruoti. Gal todėl, kad esu gimęs su Ožiaragio ženklu.
Ar galima sakyti, kad kaligrafas yra rašto kūrėjas?
Kaligrafas yra šrifto interpretatorius. Kaligrafas neparašys taip pat meilės prisipažinimo ir ultimatumo. Jiems išreikšti jis pasirinks atitinkamas priemones ir formą. O rašant šratinuku ir tas, ir tas tekstas bus vienodas.
Tiesa, kažkada kaligrafija buvo tik estetiškas informacijos perteikimas. Dailyraščiu buvo pildomi dokumentai. Dabar dokumentus gražiai rašo mašinos, o kaligrafija tapo emocionalia saviraiška.
Jūs savo kūryboje naudojate kompiuterį. Lengvai priimate naujoves?
Gal todėl, kad esu netikras dailininkas. Man įdomiau ne kas, o kaip padaryta. Mėgstu skulptoriaus Midvikio posakį: „Aš nežinau, kas tai yra skulptūra, bet gal suprasiu, kaip ji daroma”.
Kompiuteris duoda daug įvairių šriftų, tačiau tai – tik šablonai. Juos gali panaudoti ir kitas žmogus, o norisi, kad tavo kaligrafija būtų išskirtinė.
Todėl pirmiausia visada rašau ranka. Su kokia nors įdomia plunksna, teptuku ar flomasteriu. Paskui tai nuskenuoju ir jau kompiuteryje jungiu su piešiniu, ar dar ką nors darau.
Man nesvetimas žaidimas su šiuolaikinėmis formomis. Pavyzdžiui, kaligrafiškai išrašyti 10 metrų ilgio medžiagą ir pakabinti ją sode, ar raštais apvynioti kėdę tarsi mumiją. Šį darbą, pavadintą „Himnas kėdei” pristatydamas Šiaulių galerijoje juokavau: „Kliševičius iš tos nevilties, kad kaligrafija neprapultų šiuolaikiniame pasaulyje pradėjo rašyti ant ko papuolė”.
Todėl paties kūryboje grynoji grafika atsidūrė lyg ir antrame plane?
Gal tik taip atrodo. Daug metų labai daug dirbau šilkografijos technika, iki šiol kuriu nemažai estampų, ypač šriftinių. O pastaruoju metu daug dirbu spaudos srityje: maketuoju, apipavidalinu įvairius leidinius, knygas.
Bet tai tikriausiai nėra labai įdomu?
Kodėl? Štai atneša A. Stanevičius maišą fotografijų. Padaryk iš jų knygą. Gana įdomu suvaldyti tokią materiją.
Man atrodo, kad normalus vyras eina į garažą ir remontuoja mašiną, kad būtų užsiėmęs. Kadangi aš neturiu mašinos – tai sėdžiu prie komopiuterio ir maketuoju.
Gal kada sulauksime ir jūsų paties knygos? Skaitant jūsų darbus, atrodo, kad turite ką pasakyti.
Gal. Rašau tai, ką galvoju. Kadangi esu senas žmogus, turiu daugiau kaip 50 metų, galiu nebaudžiamas rašyti tai, ką galvoju. Rašau įvairias mintis. Kartais geranoriškas. Šiuolaikiniame pasaulyje tapo nedrovu nusikeikti, bet drovu pasakyti gerą žodį.
Bet kai galerijoje paklausiau, ar kas perka mano darbus, šeimininkė atsakė: „Ne. Nusirašinėja”.
Kartais užrašau ir ne savo mintis, perfrazuoju, pratęsiu kitų žmonių išmintį. Štai čia (dailininkas atsiverčia savo darbų albumą) yra maldos žodžiai: „Teesie tavo vardas” ir mano parafrazė: „Tas keistas sapnas, kur gyvenimu vadinam”.
Tikite, kad gyvenimas – sapnas?
Japonų poezijoje dar sakoma, kad „Gyvenimas – tai užgesusio laužo dūmas lauke”. Man atrodo, kad yra prasmė šiuose žodžiuose. Nežinau, kodėl mes abejojame gyvenimo realumu, galvojame, kad yra realybė realesnė už gyvenimą. Kodėl svaiginamės žiūrėdami į žvaigždes ir mus apima nerimas? Nes ten, visatoje, nėra ką veikti biologiniam kūnui. O jei esame sudaryti iš materijos ir energijos…
Ką norėtumėte palinkėti prieš Kalėdas…
Kolegoms?
Kolegoms, draugams, dukroms, sau…
Nežinau. Sunku pasakyti. Dar nežinau… Šiaučius be batų. Nebūtų išmintinga linkėti gyvenimo, kuriame nebūtų nusivylimo, skausmo, bet galima palinkėti, kad tas apsigavimas… Vos nepasakiau, kad jis būtų reikšmingas, rezultatyvus. Bet juk iš gyvenimo jokio rezultato nėra. Nieko kito gyvenime, išskyrus patį gyvenimą, vertingo nėra. Ar išminčius, ar kvailys būsi – rezultatas tas pats. Visi mirsime…
Ne. Jūs taip paklausėte, kad susimoviau… Galvoju, ką čia gudraus palinkėjus. Iš tikrųjų turbūt visai nereikia to gudrumo. Kaip ten Šveikas sakė? – „Šis pasaulis – visų tobuliausias, nes kito tiesiog nėra”. Tad laimės, sėkmės ir džiaugsmų šiame visų tobuliausiame pasaulyje…
Jurga Petronytė