Dar kelios dienos, ir sėsime prie Kūčių stalo. Kūčios ir Kalėdos – šeimos šventės. Kad ir kaip būtume susvetimėję, trokštame pajusti namų jaukumą, bendravimo šilumą.
Gerumo dvasia užsikrečia visi – pradedant valdžios vyrais, muzikos ir televizijos žvaigždėmis, baigiant sąžiningais ir susikompromitavusiais verslininkais ar net nusikaltėliais.
Šie metai, matyt, įeis į istoriją precedento lig šiol neturinčiu įvykiu – prieškalėdinė šventė vaikų globos namų auklėtiniams surengta įkalinimo įstaigoje. Pravieniškėse atliekantys bausmę kaliniai, nuteisti už sunkius nusikaltimus, pirko už savo pinigus dovanas ir ruošė vaišes vaikams iš Kauno savivaldybės vaikų globos namų. Šie atsidėkodami surengė koncertą.
Nieko blogo, kad vaikai vyko į kalėjimą ir šventė kartu su kaliniais, neįžvelgia nei šios globos įstaigos vadovai, nei Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė. Ji teigiamai vertina šią akciją: gal ji kalinius paskatins prisiminti savus vaikus, o augantiesiems globos namuose niekuomet nebus per daug dovanų ir dėmesio.
Vis dėlto šis faktas nori nenori šokiruoja. Ar tikrai įkalinimo įstaiga – ta vieta, kurioje turėtų lankytis vaikai, ir dar prieš tokias šventes? Na, pridovanojo tėvų pamestiems mažyliams kaliniai kalnus dovanų. Tačiau ar tai svarbiausia? Kokį pavyzdį vaikai pamatė įkalinimo įstaigoje, kokios teigiamos patirties įgijo, apie kokias vertybes sužinojo?
Manau, kad šis faktas liudija ir apie tai, kaip siaurai Lietuvoje vis dar suvokiama labdara, filantropija. Labdaros akcijų lietus kaip iš kibiro pasipila metų pabaigoje, artėjant Kalėdoms ir Naujiesiems metams. Maisto bankas, Kalėdų karavanas, „Išsipildymo akcija” – tai tik keletas iš gausybės labdaros projektų. Jų metu surinktos dovanos ir pinigai plaukia į valdiškas vaikų globos įstaigas, jų tenka ir daugiavaikėms, skurdžiai gyvenančioms šeimoms.
Pirmosios šalies ponios rungtyniauja rengdamos popietes ir koncertus. Čia irgi neapsieinama be maišų dovanų. Vyriausybėje paprastai organizuojamas Algirdo Brazausko ir jo žmonos Kristinos Brazauskienės globojamas renginys daugiavaikėms šeimoms. Jolanta Paulauskienė jau prieš savaitę į Seimą sukvietė neįgaliuosius, vaikus iš globos namų į tradicinį koncertą. Prezidentūroje šį savaitgalį šurmuliavo A.Adamkienės fondo globojamų mokyklų vaikai.
O kur dar grandiozinė „Išsipildymo akcija”, kurią praėjusį sekmadienį vainikavo labdaros koncertas. Akcijos metu surinkta net 1,7 mln. litų. Jie atiteks globos įstaigų auklėtiniams dovanų bei kitų reikalingų daiktų pavidalu. Gražu, jautru, net ašarą spaudžia. Dovanų niekada nebus per daug, likimo nuskriausti vaikai visuomet turės svajonių, kurias padeda išpildyti geri žmonės, aukoję jiems po du ar penkis litus, turtingi verslininkai.
Tačiau dovanojimo priepuoliai apima tik kartą ar du per metus. Kartais kyla abejonių, ar jie tikrai pastūmėti kilnių jausmų, ar tik tampa priemone pareklamuoti save, savo bendrovę, partiją, įstaigą, vedamą laidą. Juk lengviausia pasijusti geram atidarius piniginę, ištraukus pluoštelį litų ir taip atsiskaičius už visus metus.
Nesinori sumenkinti labdaros akcijų, tačiau įstrigo vieno vaiko iš globos namų skaudūs žodžiai: „Aš neturiu globėjų, todėl nei per šventes, nei per atostogas niekur nevažiuoju, būnu globos namuose”. Jis nekalbėjo apie tai, kad nori žaislų, kompiuterio, drabužių ar kitų daiktų. Jam trūksta namų šilumos, jaukumo. Viso to, ko už jokius pinigus nenupirksi ir didžiausios dovanos neatstos.
Lietuviai neskuba įsivaikinti likusių be tėvų globos ar jų netekusių vaikų, nors turėti šeimą yra pati didžiausia jų svajonė. Galbūt garbūs valdžios vyrai ir moterys, verslininkai vietoje akcijų, dovanų lietaus galėtų bent šventėms į namus paimti po vieną vaiką iš globos įstaigos, kartu su savais vaikais susodinti už stalo, pasidalyti meile ir rūpesčiu. Tada nereikėtų našlaičiams keliauti į įkalinimo įstaigas, kad pajustų bendravimo šilumą.
Bet gal tai pernelyg sunku, ir saviems vaikams per darbus nėra laiko. Vietoje to jiems dovanojame vis brangesnes dovanas, pildome užgaidas. Nesusimąstome, kad kur kas labiau mūsų atžaloms reikia buvimo kartu, dėmesio. Per vieną televizijų nuskambėjo vertingas pasiūlymas: iki metų pabaigos padovanokime savo vaikams kasdien po papildomą tėvystės valandą. Jei žiupsnelį tėvystės dovanotume ir valdiškose įstaigose augantiems vaikams, jie tikrai patikėtų Kalėdų stebuklu.
Giedrė Budvytienė