Režisūros studentės Vilma Bagdonaitė ir Eglė Rupeikaitė, neseniai atidariusios savo interjero dekoravimo saloną Klaipėdos senamiestyje, teigia, jog pirmieji trys veiklos mėnesiai jų neišgąsdino. „Ar nusvilom nagelius, ar ne – galėsime pasakyti bent po metų, o kol kas… namo pareiname tik kelioms valandoms – pamiegot”, – šypsosi verslo partnerės.
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto režisūros ketvirtakursės jau baigė mokslo metus. Bet rugsėjį drauge su kurso draugais pradės rengti baigiamuosius darbus – spektaklius, kuriuos vėliau pristatys komisijai, nuspręsiančiai, ar juos pastačiusių studentų darbas vertas diplomo.
Praėjusį pavasarį 22 metų Vilma ir metais vyresnė Eglė paskutiniąsias paskaitas ir egzaminus derino su savo verslo idėjos realizavimu.
Vienas žmogus verslą vargu ar pradėsi. Kas lėmė, kad tapote partnerėmis?
Eglė: Kalbėdamosi nusprendėme, jog Klaipėdoje pasigendame interjero dekoro parduotuvės, kur galėtume įsigyti originalių autorinių darbelių. Apie tai vis pasišnekėdavome, o mano kolegei kilo mintis, kad galime pamėginti tokią parduotuvę atidaryti pačios. Su Vilma ketverius metus kartu studijuojame ir labai gerai viena kitą pažįstame. Žinome, ko vienai iš kitos reikalauti.
Vilma: Universitete nebuvome viena prie kitos prilipusios, bet mielai bendravome ir, kai kilo ši idėja, pirmasis žmogus, į kurį kreipiausi, buvo Eglė. Kaip ir tikėjaus, sumanymą ji sutiko plojimais.
Tiesą sakant, pradėta buvo be jokių skaičiavimų, tiesiog nuo kalbėjimo su žmonėmis – reikia-nereikia, ko reikia. Klausėme pažįstamų, kur jie eina, kai prireikia ko nors neįprasto, ką daro, kai neturi kur gauti. Daugelis sakė, kad originalių daikčiukų trūksta, o ir dabar tai patvirtina pirkėjai.
Sumanymas drąsus. Turėjote alternatyvių planų?
Eglė: Buvau iš tos kategorijos jaunimo, kuris žada pabaigęs studijas išlėkti į užsienį braškių skint ar dar ko… Pasakiau sau – išvažiuosiu, bet… Jeigu rasiu Klaipėdoje įdomų darbą, kuris man patiks, kur aš save realizuosiu – tada liksiu. Su Vilma apie tai daug šnekėjome, tačiau šiaip jau skelbiausi išvažiuojanti… Visiems pažįstamiems pasakiau, o praėjus porai savaičių pradėjome šios idėjos įgyvendinimą. Ir baigėsi mano visos vizijos apie užsienius. Dabar apie tai galvoju tik kaip apie kūrybines komandiruotes, stažuotes.
Vilma: O man tai yra praeitas etapas – keturias vasaras praleidau Norvegijoje, dirbau kempinge administratore. Man tai buvo gera patirtis – masė žmonių kiekvieną dieną ir bendravimas, anglų kalbos tobulinimas ir t. t.
Turėjote pradinį kapitalą?
Vilma: Pradinis kapitalas buvo reikalingas – patalpų nuomai, įrangai ir t. t. Investavome savo santaupas. Esame jaunos ir dirbančios, tad žiūrėdamos į ateitį atsidėdavome. Rizika? Na, kai susitaupytus pinigus dedi į verslą, kuris nei apskaičiuotas, nei pamatuotas, ją jauti. Pirmieji trys mėnesiai, aišku, nėra labai iškalbingi, gal po metų galėsime nuspręsti, ar vertėjo… Bet jie tikrai neišgąsdino! Džiugina žmonės – jie lankosi, perka, užsisako. Maloniausia, kai atėję pasako, jog pažįstami rekomendavo, patarė ateiti.
Kokius darbus yra tekę dirbti per studijų metus?
Eglė: Trejus metus dirbau aukle, rengiau vaikų teminius vakarus, dirbau vieno prekybos centro vaikų kambaryje renginių organizatore, gimtadienių vedėja, dalyvavau reklamos akcijose.
Vilma: Aš pagalvojau dabar – pasirodo, iš prekybos neišbrendu (juokiasi). Esu dirbusi vadybininke, pardavėja konsultante, ir, kaip jau minėjau, administratore.
Tai režisūra – specialybė ne vien panirusiems į menus?
Vilma: Iš tiesų labai nežymi linija skiria režisierio ir vadybininko, psichologo, ekonomisto, dizainerio veiklas… Drįsiu pasakyti, kad režisūros studentai baigia ne tik specialybės, o ir gyvenimo mokyklą. Prieš ketverius metus, kai atvažiavau iš Pasvalio į Klaipėdą, puoselėjau mintį, jog man reikalingas tiesiog universiteto diplomas. Maniau, studijuodama režisūrą, linksmai ir maloniai praleisiu ketverius metus ir dar diplomą gausiu! Aišku, įstojus nuostata pasikeitė.
Eglė: Esu klaipėdietė. Visada žinojau, kad dirbsiu su kūryba, menu susijusį darbą, kur reikalinga vaizduotė, grožio pajautimas. Scenos ar vaizduojamasis menas – man nėra skirtumo, jeigu tai įdomu ir gražu. Dabar manau, kad man geriausia yra menų sintezė. O mano slapta svajonė buvo interjero dizainas, dabar tą ir darau…
Režisūros studijos padėjo atsiskleisti ir įvertinti save. Pažinome vieni kitus, įgijome daugiau komunikabilumo. Nėra baimės bendrauti su žmonėmis, siūlyti savo idėjas, atrasti ką nors nauja, niekada neatsisakėme organizuoti renginukų…
Vilma: …Intymių švenčių, kurių nesiima rimtos renginių organizavimo agentūros. Jaunavedžių porelės sutikimas iš ryto, staigmena gimtadienio proga, kai sveikinimas vos ne į balkoną nusileidžia, – tai galbūt nepelninga, bet labai miela ir įdomu… Žodžiu, kol kas neužsiimame tik drabužiais ir bižuterija.
Kaip skirstotės darbus?
Vilma: Kolektyvas – dviejų žmonių, tad abi esame ir kasinininkės, ir valytojos, ir direktorės. Na, popieriai mano sritis, o tai, kaip atrodo parduotuvė – Eglės nuopelnas.
Ar gausus jūsų bendradarbių menininkų būrys?
Vilma: Iš tikrųjų net neskaičiavome, o būtų įdomu!
Eglė: Yra keramikų, tautodailininkų, grafikų, tapytojų, kalvių…
O pačios ką nors perkate namams savo parduotuvėje?
Vilma: Batsiuvys be batų… Šiuo metu dar nėra aktualu, nes reikalų daug ir namo pareiname tik pamiegoti kelioms valandoms.
Eglė: Taip, daugiau padedame kitiems įsirengti negu sau… Pasiilgau knygų, teatro, kino ir išbėgti į rapsų lauką pasilakstyt (abi juokiasi).
Valerija Lebedeva
„Vakarų ekspresas”