Yra naujienų, kurios sudomina ne dideliais įvykiais. Tų įvykių spalvos kartais apverčia aukštyn kojomis mintis, sukelia gerą šypseną ir priverčia pasakyti: „O jeigu būtų buvę kitaip?”
Chaideris Sedikis, afganistanietis emigrantas, dirbantis Los Andželo mieste taksistu, ant užpakalinės savo automobilio sėdynės aptiko keleivio paliktą krepšį su briliantais. Brangakmenių buvo gana daug, todėl buvo galima pamanyti, kad jie pagrobti. Tačiau Chaideris tame pačiame krepšyje surado ir atsiskaitymo už mobilųjį telefoną kvitą, ir šis suteikė galimybę ieškoti briliantų savininko. Vyro apsisprendimą atiduoti brangų radinį tam, kam jis priklauso, karštai parėmė jo žmona Nasima, auginanti du sūnus ir laukianti trečiojo kūdikio.
Kai Sedikis paskambino telefonu išsiblaškiusiam keleiviui, kurį tądien vežė į tarptautinį oro uostą, šis neteko žado. Niujorko juvelyras Erikas Osteinas visiškai nesitikėjo atgauti 350 tūkstančių dolerių vertės briliantų, kuriuos paprasčiausiai buvo pametęs. Tačiau gyvenimas pasisuko į žmogų taip, kad tas pamatė pasaulį esant pilną netikėtumų, gražių ir nepaprastai sąžiningų žmonių.
Taksistas gavo 10 tūkstančių dolerių atlygį ir dovaną – brangią apyrankę su briliantais. Pinigus norėjo tuojau pat panaudoti, nes susikaupė neapmokėtų kreditų, tačiau pakeitė sprendimą ir juos įnešė į specialią sąskaitą banke, skirtą savo vaikų mokymui. Apyrankę reikšmingomis dienomis ėmė nešioti Nasima. Ji tapo laiminga, nes juvelyras savo dovaną įteikė su nuoširdžiausia pagarba ir padėka.
Kai BBC žurnalistai pasiteiravo Ch.Sedikio, ar jis patenkintas grąžinęs savininkui didelį turtą, kurį be jokios rizikos galėjo pats pasisavinti, neturtingasis emigrantas be jokios abejonės atsakė: „Taip. Laiške žmogus man parašė, kad aš pakeičiau jo gyvenimą. Tai man svarbiausia”.
Toks įvykis, kai žmonės, netekę vilties susigrąžinti tai, kas prarasta, staiga susiduria su netikėtumu, ne vienas. Jų esama kasdien. Susidūrę su kitokiu požiūriu į daiktines vertybes, su aplinkiniais, kurių sieloje šviečia tikro padorumo, sąžiningumo ir pagarbos kitiems žibintas, žmonės, iki tol abejoję dvasinėmis gyvenimo vertybėmis, staiga paskęsta naujuose apmąstymuose, sutrupina nepasitikėjimo visais ledokšnius ir, galima sakyti, atranda naują gyvenimą.
Neturtingas emigrantas taksistas pakeičia gabaus ir turtingo juvelyro gyvenimą. Ar tai maža pergalė dideliame kelyje, kuriame vienodai skuba gyventi ir vargšai, ir turtuoliai?
Kažkodėl mes įpratę mąstyti, kad gyvenimo negalima pakeisti. Matome jį tokį, kokį gebame matyti. Norime, kad jis būtų mums geresnis, teiktų dvasinių ir daiktinių dovanų, lengvintų mūsų kelius, dovanotų sėkmę, laimę, meilę, pagaliau ir pinigus. Tėvas Stanislovas seniai, dar kolūkių laikais, pokalbyje yra pasakęs: „Na, nežinau, ar kas meldžiasi, kad Dievas duotų kuo daugiau progų padaryti kam nors gerą darbą, ką nors paguosti ir priglausti, ką nors nudžiuginti, ką nors pamaitinti. Dažniausiai maldose Dievas tegirdi: duok man, man duok, padėk man, pasirūpink manim. Taigi Dievas turėtų stebėtis: kodėl jūs vienas kitam nekeičiate gyvenimo į gera?”
Tame pačiame pokalbyje tėvas Stanislovas kreipėsi į kolūkio pirmininką gal ir nelauktais žodžiais: „Pirmininkėli, būk geras, rask šiek tiek pokosto ir dažų, padažykim garsius Svirskio kryžius, jo rūpintojėlius, kurie primiršti pakelėse stovi. Kad ir netiki Dievo, keliai nuo to ir tau, ir žmonėms gražesni, šviesesni pasidarys. O aš, kai lietūs sukels pavojų derliui, paraginsiu žmones ir šventadienį skubėti į laukus, kad be nuostolio Dievo dovanos būtų surinktos. Nebus nuodėmės gražiu darbu pakeisti maldą bažnyčioje. Patys turime daryti savo gyvenimą gražesnį”. Įsimintini žodžiai. Juk jie ne tik apie garsaus meistro Svirskio rūpintojėlius. Jie – apie visą mūsų gyvenimą.
Kai, praūžus audrai, išgriovus medį tiesiai ant seno namo šalia Vadoklių miestelio, į sodybą susirinko kaimynai ne savo smalsumo patenkinti, bet imtis darbo ir gelbėti žmogaus iš užgriuvusios nelaimės, senoji nukentėjusio namo šeimininkė kėlė rankas į dangų: „Ačiū, Dievuli, kad nepalikai nelaimėje!” Kaimynai, veždami iš savo sodybų ir kolūkio sandėlio statybines medžiagas, šypsojosi, nes senosios žodžiuose rado labai paprastą Dievo pagalbos ir gerų kaimynų norų suliejimą į vieną vietą, o tai aiškiai rodė, jog viskas prasideda čia, žemėje.
Ne vien audros, nelaimės, ligos, netektys, valdžios ir politinės sistemos keičia mūsų gyvenimą. Ne mažiau galių turime patys savo kasdienybėje, kurioje dažniausiai sugebame pamatyti tik pilką nereikšmingų įvykių tėkmę, nereikalaujančią naujų mūsų galių.
Kai iš žiemiškai papilkėjusio dangaus ima kristi snaigės ir keisti žemės veidą, sakome, kad atėjo žiema, kuri pakeis mūsų gyvenimą iki tol, kol saulė vėl suras jėgų aukščiau pakilti.
Žmogus visada gali aukščiau pakelti savo mintis.
Petras Naraškevičius