Kosove tarnaujantiems lietuviams teko susidurti su įniršusiais serbais. Dužo automobilio stiklai, tačiau taikdariai išlaikė šaltus nervus ir nepuolė šaudyti. Tokiu atveju situacija galėjo tapti nevaldoma.
Misijos užsienyje – ne kiekvienam
„Klausiu vyrų: norite į misiją? Visi vienbalsiai rėkia „taip”. Sakau – palaukite, pagalvokite, juk išvažiuojate pusmečiui. Paliekate šeimas, turėsite taikytis su griežta tvarka. Dalykai, kurie dabar nervina, ten ims siutinti.
Po savaitės pusė kalba kitaip: vade, persigalvojau. Geriau tegu persigalvoja net neišvažiavę. Kad paskui nereikėtų siųsti taikdario iš misijos namo”, – sako vienas iš Mitrovicoje tarnaujančių Lietuvos karininkų.
Kiekvienas norintis į misiją užsienyje neišvažiuos. BALTSQN-11 kuopos kariai tam rengėsi septyniolika savaičių.
Penkias iš jų – Danijoje. Čia itin didelis dėmesys buvo skiriamas vairuotojų paruošimui: kai kuriuos kelius Mitrovicos centre derėtų vadinti bekele.
Pirmą kartą Lietuvos kariuomenėje į misiją Kosove išvyko septynios savanorės. Jos kuopoje – medikės, kulkosvaidininkės, raštininkės, visureigių vairuotojos.
Misijos trukmė – pusmetis. Praėjus trims mėnesiams taikdariai dviem savaitėms grįžta į Lietuvą atostogų.
Į Kosovą – išbandyti savęs
Nuo vasario 13-osios Mitrovicoje tarnauja trys šiauliečiai: jaunesnysis puskarininkis Vidmantas Markevičius, vyresnysis leitenantas Džeraldas Elsonas ir viršila Svajūnas Paškevičius.
Savanoriai tvirtina: į Kosovą juos atvedė noras išbandyti save. Taikdariai neslepia, kad pinigai – irgi ne paskutinėje vietoje.
„Vis girdėdavome – tas išvažiavo į misiją, anas. Buvo įdomu, kas misijose vyksta. Atvažiavome ir pamatėme”, – sako vyresnysis leitenantas D. Elsonas.
Tokia tarnyba – aiškina kariai, paklausti apie namiškių reakciją. Juk ne į Afriką išvažiavome: yra mobilieji telefonai, internetas. „Žinome, kad „Žalgiris” prieš „Lietuvos rytą” vėl laimėjo. Ir kad „Šiauliai” antrą kartą „Sakalus” sutriuškino”, – šypsosi V. Markevičius.
Akmenys į taikdarių sunkvežimį
D. Elsonas – vienas iš tų lietuvių, kuriems praktiškai teko panaudoti kursuose įgytas žinias. Susidūrimas su serbais kilo netrukus po to, kai pastarieji sužinojo, jog taikdariai ketina palikti jų rajone įkurtą karinę bazę.
„Jiems nepatiko, kad jų rajone nebelieka karių. Esą niekas nebesaugos, visi puolė į paniką. Serbų lyderis pareiškė: bandysite šįvakar pasitraukti – užblokuosime kelią ir neleisime pravažiuoti automobiliams”, – sako vyresnysis leitenantas.
Taip ir nutiko. Prireikė derybų, po kurių serbai vis dėlto sutiko atlaisvinti kelią. Kitą kartą serbai užblokavo danų sunkvežimį ir lietuvių džipą. Pabandžius patraukti sunkvežimį į jį pasipylė akmenys.
„Niekas nenukentėjo, bet stiklai dužo. Teko saugoti ne tik savo džipą, bet ir sunkvežimį. Gerai, kad nepasikarščiavome, nepuolėme šaudyti, viskas baigėsi taikiai”, – sako D. Elsonas.
Svajoja apie cepelinus ir vėdarus
Šiauliečiai teigia labiausiai pasiilgstą lietuviško maisto. „Čia jis nėra prastas, bet vis tiek norisi cepelinų su spirgučiais ir grietine, vėdarų”, – šypsosi V. Markevičius.
„Tvarkos pasiilgstame – kad ir gatvėse. Vairuoti automobilį čia tikrai nėra paprasta, turbūt patys matėte. Norisi išeiti į miestą, pabendrauti su žmonėmis.
Čia bendravimas – visai kitoks. Vietiniai arba tau pataikauja, arba visai nepageidauja šnekėtis”, – priduria D. Elsonas.
Kas geriau – serbas ar albanas?
Vertinti kariai nenori. Jiems tik atrodo, kad albanai darbštesni. Serbai – karštesni, labiau linkę konfliktuoti. Bent jau tą rodo paskutinieji konfliktai, kuriuos išprovokavo serbai.
„Tiek serbai, tiek ir albanai sutaria dėl vieno – nori, kad krašte ir toliau budėtų Jungtinių Tautų pajėgos. Mūsų čia nemažai, bet vietiniai norėtų, kad būtų dar daugiau.
Kad dažniau atvažiuotume į kaimus, ypač esančius kalnuose. Nes jie bijo vieni kitų”, – sako V. Markevičius.
Tomas Beržinskas
„Vakarų ekspresas”