Melsvai sidabrinės spalvos. Suaugusių žuvų kūnas žemiau šoninės linijos visai be dėmių arba su retomis, paprastai X formos dėmėmis, kurių už nugaros peleko uodegos link nėra. Galva nedidelė, ji sudaro 19-25 proc. kūno ilgio. Viršutinis žandikaulis tęsiasi iki vertikalios linijos, einančios per akies užpakalinį pakraštį. Jaunų žuvų uodegos pelekas su ryškia išpjova, vyresniųjų – išpjova nežymi.
Lašišos gali užaugti iki 1-1,5 m ilgio ir 40 kg, nors dažniausiai sugaunamos sveria 5-8 kg.
Lašišos paplitusios šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje, rytuose – iki Karos jūros, vakaruose – iki Hadsono įlankos, pietuose – iki Portugalijos. Dideliuose ežeruose gyvena sėsli lašišų forma (Salmo salar morpha sebago). Jūroje lašišos minta vėžiagyviais, vėliau silkėmis, tobiais, dažniausiai laikosi negiliai (iki 120 m gylio), netoli krantų. Pavasarį ir rudenį plaukia neršti į upes.
Baltijos baseine gyvenančios lašišos į nerštavietes intensyviausiai migruoja rudenį. Prieš nerštą pasikeičia lašišų kūno spalva, jos patamsėja, ant liemens ir galvos atsiranda raudonų ar gelsvų dėmių, patinų priekiniai dantys padidėja, apatinis žandikaulis pailgėja ir išsilenkia kabliu. Nerštas prasideda spalio – lapkričio mėn., vandens temperatūrai nukritus iki +6-8 laipsn. C.
Iš Baltijos jūros lašišos neršti pirmiausia atplaukia į Kuršių marias, paskui per Nemuno deltą plaukia į gimtąsias upes: Miniją, Jūrą, toliau Nemunu į Nerį, Žeimeną ir Šventąją.
Nuo 1981 m. lašišos įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Lašišos saugomos ir pagal Berno konvenciją. Versliniu būdu lašišos gaudomos tik Baltijos jūroje, kur tam tikri apribojimai taikomi nuo balandžio 1 d. iki lapkričio 15 d. (atskirais laikotarpiais ir įvairiose vietose žvejybos apribojimai gali būti skirtingi).
Daug kalbų ir emocijų tarp žvejų kelianti žuvis. Gaudyti lašišų broliai ir pusbroliai žvejai trenkiasi kelis tūkstančius kilometrų, leidžia nemažus, nelengvai uždirbtus pinigėlius. Tikra žuvų karalienė. Vienareikšmiškiai.
Jau turbūt niekam ne paslaptis, kad populiarėja lašišų gaudymas jūroje, nuo kranto. Prieš keletą metų pirmus savo bandymus pagauti lašišą jūroje įsibridus aprašė Audrius Jakštas, šių metų pavasarį lašišas priekrantėje gaudė kur kas daugiau žvejų, tiku, kad kitą pavasarį jų bus dar daugiau. Viena bėda, anot žurnalo „Žvejys ir žuvis” redaktoriaus Rolando Kažimėko, per tinklus, sukarstytus priekrantėje, nėra kur blizgės užmesti. Vidury baltos dienos, pažeidžiant visas gamtosaugos ir moralės normas. Toks jau tas žvejų verslininkų mentalitetas. Ir stogas, matyt, geras, kad nebijo nieko. Liūdna. Galbūt teisingai žiūrėdami į savo gamtos turtus galėtume lašišą gaudyti čia pat. Dabar gi reikia trenktis kelis tūkstančius kilometrų. Tai ir sakau: liūdna. Ir beveik niekam neįdomu.