Dramos teatro aktorius Jonas Naujokas šiandien švenčia 60-metį. Jubiliejinis ne tik amžius, bet ir aktorystės trukmė. Jonas jau trisdešimt metų vaidina uostamiesčio Dramos teatro scenoje, o jo sukurtų personažų – beveik šimtas.
Prieš trisdešimt metų aktorystės mokslus Valstybinėje konservatorijoje baigęs tauragiškis Jonas Naujokas buvo vienintelis 14-osios laidos absolventas, priimtas į Klaipėdos dramos teatrą. Judrus, veržlus J. Naujoko temperamentas padėjo iškart gauti vaidmenų.
Kuo tik jis nebuvo – karaliumi, žygūnu, riteriu, teisėju, kapitonu, Kalėdų Seneliu, įvairiausių užsiėmimų ir socialinių padėčių personažu… Jo vaidmenys – tarsi perlų vėrinys, kurio spindesys neakinantis, nepretenzingas. Gal dėl to, kad Jonas yra ansamblio žmogus. Kuo nors išsiskirti, tuo labiau kuo nors imponuoti jam nebūdinga. Vynioti ką nors į vatą, apsimetinėti jam – svetima. Ir savo profesijos šis aktorius nemistifikuoja. Juodas darbas jam – toks pat natūralus dalykas kaip vaidmens kūrimas. Jonas į sceną įžengia kur kas anksčiau nei jo kolegos, su kuriais už kelių valandų vaidins. Jis kaip lygus tarp lygių su scenos darbininkais stato dekoracijas.
Ne, tai ne poza ar bandymas ką nors įrodyti. Tai gyvenimas. Jis niekada Jono nelepino. Su žmona Gražina jokių turtų neužgyveno ir nebuvo iš ko užgyventi. Didžiausias jų turtas – dukra Ineta ir sūnus Vaidotas.
Ko gero, visi apstulbtų, jei kurį kartą Jonas nepultų padėti, kai reikia. Jau tiesiog tradicija tapo, kad ten, kur reikia vikriai suktis, kur reikia ne postringavimų, o fizinio darbo, Jonas kažkaip savaime atsiranda.
Grįžtant prie vaidmenų vėrinio, ko gero, ir pačiam Jonui miela prisiminti pagrindinius savo vaidmenis – Džimą Hokinsą ir Petrą Broniaus Gražio režisuotuose spektakliuose R. Stivensono „Lobių sala” ir K. Binkio „Atžalynas”.
Petras iš „Atžalyno” jaudinamu paprastumu, dorumu, sąžiningumu buvo tarsi paties aktoriaus atspindys. Vargu ar galima užmiršti aktoriaus Lolą iš Aleksandro Burdonskio režisuoto Š. Deleini „Įsimylėjusio liūto”, tiesų, garbingą, betarpišką kaip vaikas Fransua Povilo Gaidžio režisuotoje M. Fermo komedijoje „Durys pyška”, slaptąjį patarėją Arialdą Giedriaus Mackevičiaus režisuotoje H. Pirandelo tragedijoje „Henrikas IV”, Pašką Povilo Gaidžio legendiniame A. Kopkovo komedijos „Dramblys” pastatyme.
Teatro legenda tapo Jono sukurtas Karlsonas iš A. Lindgren „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo” (rež. Stasys Motiejūnas). Net penkiolika metų Jonas vaidino geriausią pasaulyje pokštininką, įkūnijusį pačią vaikystę.
Jono betarpiškumas šildo, ką jis bevaidintų – Karalių J. Marcinkevičiaus „Princo, Bocmano ir Jungos nuotykiuose”, Giedorių I. Šeiniaus „Kuprelyje”, dvarininką Sungailą S. Parulskio „Frank Kruk”, advokatą Fogą Č. Dikenso „Pikviko klubo užrašuose”, apsukrųjį tarną Liubeną Ž. B. Moljero komedijoje „Žoržas Dandenas, arba Apgautas vyras” („Ožys”), Muzikantą Žemaitės „Trijose mylimose”…
Netrukus scenoje išvysime ir šiuo metu kuriamą Jono vaidmenį Kęstučio Macijausko režisuojamame V. Krėvės „Raganiuje”.
Stefa Galkauskaitė