Daugeliui Panevėžio pataisos namuose kalinčių moterų Kalėdos – pati liūdniausia šventė.
Už grotų egzistuoja kitos svajonės ir vertybės. Kuri moteris prašytų iš Kalėdų senelio vienintelės dovanos – kad kuo greičiau bėgtų laikas? Kalinčioms moterims tokia dovana priartintų išsvajotąją laisvę.
„Ar gali būti linksma šventė, jei tu negali būti su savo artimaisiais?” – klausimu į klausimą atsako nuteistosios.
Tačiau iš beveik 200 pataisos namuose kalinčių moterų keturios šypsosi – jos Kalėdas pasitiks kartu su savo mažamečiais vaikais, gyvenančiais kartu su jomis.
Įkalinta vaikystė, pirmos Kalėdos ir pirmi žingsniai, žengti už grotų, – tokia nuteistųjų moterų atžalų kaina už galimybę augti kartu su mama.
Atvirumas – už nuotraukas
Panevėžio pataisos namuose Vaikų (kūdikių) skyriuje kartu su kitomis trimis mamomis kalinti vilnietė Jolanta pripažino, kad su ja gyvenantys sūneliai Robertas ir Augustas – vienintelė paguoda ir turtas.
„Negalvoju apie tai, kad jų vaikystė įkalinta. Ar geriau, kad tą laiką, kol aš sėdėsiu kalėjime, jie augtų vaikų namuose? Iš dviejų blogybių – geriau būti kalėjime kartu su motina. Juk ir kaime žmonės panašiai gyvena, į miestą retai vaikus tenuveda”, – įsitikinusi Jolanta.
Iš pirmo žvilgsnio atskiras motinų ir vaikų korpusas net neprimena, kad esi kalėjime – ant langų nėra grotų, personalas apsirengęs kaip ligoninėje – baltais chalatais. Kadangi šiuo metu kalėjime nėra daug mamų, auginančių vaikus iki trejų metų, kiekviena nuteistoji su savo vaiku turi atskirą kambarį. Jos pačios gali virti valgyti, žaidimų kambaryje pilna žaislų, stovi papuošta kalėdinė eglutė.
Tačiau tai, kad moterys su didžiuliu entuziazmu sutinka „Vakarų ekspreso” fotografą – mat pagaliau turės galimybę įamžinti savo vaikus, – primena, jog jos izoliuotos nuo pasaulio. Nuteistosios vien dėl galimybės turėti vaiko nuotrauką sutinka atvirai pasikalbėti su žurnalistais.
„Žinoma, mes čia esame pačios laimingiausios, negalime skųstis, kad šventes sutiksime be artimųjų – turime vaikus. Bet vis tiek Kalėdos nelinksmos be namų. Praėjusios Kalėdos irgi praėjo kalėjime, tuomet dar neturėjau sūnelio. Atsimenu, su kitomis kalinėmis vis tiek pasipuošėme eglės šakelę, ant stalo pasidėjome kas ką turėjome geriausio. Kažkaip šventėme…” – pasakojo nuteistoji Rimantė.
Įdūrė netyčia – 9 kartus
Nors 42-ejų metų Jolantai artėjančios Kalėdos primena, dėl ko ji įkalinta – prieš dvejus metus per Kalėdas ji nužudė žmogų, – moteris tikina šių švenčių laukianti ramiai.
„Anksčiau galvodavau, kaip turi būti sunku gyventi nužudžius žmogų, kaip sąžinė turėtų graužti. Bet nieko panašaus nejaučiu. Jis man net nesisapnuoja. Gal mirdamas atleido?” – svarstė Jolanta.
Jos teigimu, tos nelemtos Kalėdos apvertė jos gyvenimą aukštyn kojom.
„Atsimenu, atšventėme Kalėdas, jau svečiai buvo išėję, sugyventinis nuėjo miegoti, Robertėlis irgi jau gulėjo, o aš dar kažką pjausčiau. Gal dar valgyti ruošėmės… Tada atėjo kaimynas ir pradėjo reikalauti pinigų…” – tragiškos nakties įvykius pradėjo pasakoti Jolanta.
Moteris tikino susistumdymą su kaimynu prisimenanti kaip per sapną. Ji sakė atsikvošėjusi tik tuomet, kai pamatė kaimyną gulintį kraujo klane.
„Jei žmogus impulsyvus, kaip aš, ir dar išgėręs, bet kam taip gali atsitikti… Matyt, netyčia jam įdūriau. Bet tas peiliukas toks nedidelis buvo, duonos su juo neatsiriektum…” – pasakojo moteris.
Kaip vėliau paaiškėjo, ji 25-erių metų kaimynui dūrė 9 kartus. Po paros vyras mirė. Jolanta džiaugėsi tik tuo, kad nužudytojo motina jai nereiškė didelių pretenzijų ir prisiteisė tik laidotuvių išlaidas. Teismas iki tol neteistai trijų vaikų motinai skyrė palyginti švelnią bausmę – 5 metus nelaisvės.
Į kalėjimą – nėščia
Kol vyko teismai, Jolanta dar metus praleido laisvėje.
„Praėjusių metų gruodžio 7 dieną sužinojau, kad laukiuosi, o kitą dieną atvažiavo manęs suimti ir išvežė į kalėjimą. Miegantį Robertą pasiėmiau kartu su savimi, bet mus išskyrė – jį iš pradžių priglaudė vaikų namuose. Ši akimirka man buvo baisiausia. Kol buvau Lukiškėse ir Šiaulių izoliatoriuje, labiausiai laukiau, kad greičiau išvežtų į kalėjimą, nes žinojau, kad tuomet atiduos vaiką. Du mėnesius apie jį nieko nežinojau. Vėliau, kai jį atidavė, Robertas buvo labai sutrikęs. Atsimenu, keičiu sauskelnes, o jis guli kaip malka, visko bijo… Prireikė kelių savaičių, kol apsiprato”, – pasakojo Jolanta.
Mažylis Augustas iš gimdymo namų buvo parvežtas į Panevėžio pataisos namus.
Iš viso šiuo metu Panevėžio pataisos namuose kartu su motinomis gyvena 5 vaikučiai. Tarp kalinių yra dar 3 nėščios moterys.
Vaikų (kūdikių) skyrius kolonijoje įkurtas tik 1994 metais, jame gyvena motinos su kūdikiais, kurie gimė joms esant tardymo izoliatoriuje kalėjime ar Pataisos namuose, o nuo 2003 metų – ir tos motinos, kurios pagimdė kūdikius dar iki tol, kol teismas paskelbė nuosprendį. Kai vaikui sueina treji metukai, nuteistoji pati gali nuspręsti, ar atiduoti vaiką artimiesiems, ar į vaikų namus.
Iki 1994 metų nuteistųjų naujagimius augindavo medicinos personalas. Motinos galėdavo tik lankyti kūdikius.
Edita Užkuraitė