Prie Kauno marių įsikūrusiose sodininkų bendrijose pradėtos steigti savisaugos grupės.
Prie įvažų į „Strėvos” ir „Skardžio” bendrijas jau pakabintos perspėjančios lentelės „Teritorija saugoma”. Po šiuo perspėjimu pasirašo asociacija „Saugūs sodai”.
Ir plėšiama, ir žudoma
Pasak minėtos asociacijos, į kurią, be „Strėvos” ir „Skardžio”, įsijungė ir jų kaimynystėje esantys „Laumėnai”, valdybos pirmininko, Girionių policijos nuovados viršininko Dariaus Joneikio, jie neišradinėjo jokio dviračio, o tik realizavo policijos generalinio komisaro Vytauto Grigaravičiaus iniciatyvą kurti šalies kaimuose savigynos būrius.
Ši idėja aktyviai pradėta eskaluoti po serijos didelį rezonansą sukėlusių žmogžudysčių ir apiplėšimų, šiemet užregistruotų šalies vienkiemiuose.
Kad pirmosios sodininkų bendrijų savisaugos grupės atsirado būtent Girionių nuovados teritorijoje, natūralu. Čia – didžiausias pakaunėje sodininkų bendrijų masyvas: prie Kauno marių jų įsikūrę net šešiasdešimt devynios. Jose – šeši tūkstančiai šeši šimtai namelių.
Kiek šiame sodų masyve nuolatinių gyventojų ir kiek čia jų suvažiuoja prasidėjus vadinamajam kurortiniam sezonui, tiksliai nežinoma.
Be to, Kauno marių regioniniame parke, kurį taip pat aptarnauja ši nuovada, – apie keliolika poilsiaviečių, kurias ypač pamėgęs Kauno jaunimas. Vasarą jos retai būna tuščios.
Tačiau Girionių policijos nuovadoje tėra vos šeši pareigūnų etatai: trys apylinkės inspektorių, po vieną – nepilnamečių inspektorės ir patrulio bei nuovados viršininko. Steigiant nuovadą, kažkodėl skaičiuoti tik Girionių apylinkėse esančių Šlienavos, Piliuonos, Viršužiglio bei kitų kaimų gyventojai.
Tuo tarpu statistika teigia, kad apie septyniasdešimt procentų Girionių nuovados darbo krūvio sudaro įvykiai, registruojami jos teritorijoje esančiose sodininkų bendrijose. Nors aktualija Nr.1 – vagystės iš sodų namelių, yra buvę nuovados aptarnaujamose bendrijose ir nužudymų, ir išžaginimų, ir rezonansą turėjusių apiplėšimų.
Sunkiausia pažadinti pasitikėjimą savimi
„Agitacija vyko sunkiai, – prisipažįsta apie metus sodininkų bendrijų narius įkalbinėjęs D.Joneikis. – Žmonės nenorėjo tikėti, kad jie gali būti reali jėga, kad susibūrus draugėn galima ką nors reikšmingo nuveikti”.
Minėta asociacija, kuri kol kas jungia tik tris sodininkų bendrijas, įsikūrė liepos pabaigoje. Tačiau „Strėvos” bendrijoje tapti savisaugos grupės nariais jau įkalbėta penkiolika žmonių, „Skardyje” – septyni, „Laumėnuose” – trys.
Pasak D.Joneikio, tai – vyrai nuo keturiasdešimties iki šešiasdešimties metų. Kol kas į šį visuomeninį judėjimą įsijungė tik viena moteris. Tai asociacijos valdybos narė – „Skardžio” bendrijos pirmininkė.
Kol kas už stojamąjį į asociaciją mokestį pagaminti tik asociacijos narių pažymėjimai bei lentelės, perspėjančios potencialius vagis, kad bendrijų teritorijos saugomos.
Perspektyvoje planuojama savisaugos grupių narius aprengti specialiomis šviečiančiomis liemenėmis. Galvojama ir apie kai kurias savigynos priemones, tačiau tai dar yra derinama.
Pasak D.Joneikio, asociacija jau pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Kauno rajono policijos komisariatu. Artimiausiu metu kuriamų savisaugos grupių nariai pradės rengti pirmuosius reidus, kurie, anot D.Joneikio, bus vieši ir nevieši.
„Yra įvairių būdų, kaip aktyviai dalyvauti užtikrinant sodininkų bendrijų gyventojų bei jų turto saugumą, – įsitikinęs vyresnysis inspektorius. – Pastebėjus įtartiną automobilį, galima ir užsirašyti jo numerį, ir uždaryti išvažiavimo iš bendrijos vartus, ir pasidalyti savo įtarimais su nuovada”.
Planuose – ir budėjimai, ir mobiliosios kuopos
„Jeigu į savisaugos grupes susirinks daugiau narių, ateityje galėsime organizuoti ne tik reidus, bet ir budėjimus. Priklausomai nuo kriminogeninės situacijos”, – įsitikinęs D.Joneikis.
Toli siekiančiuose Girionių policijos nuovados vadovo planuose yra ir kuriamų savisaugos grupių, virsiančių būriais, suskirstymas į mobilias grupes po dešimt-trylika žmonių. Ir kompiuterinės duomenų bazės apie sodų nameliuose arba kiemuose laikomus vertingus daiktus sukūrimas, užfiksuojant juos nuotraukose – kad būtų lengviau ieškoti, jeigu kas nors pasigvieštų šio turto.
Galvojama ir apie vogtų daiktų katalogus-albumėlius, su kuriais asociacijos bei jai priklausančių savisaugos grupių nariai galėtų rengti reidus į sendaikčių turgus.
Pasak D.Joneikio, vagysčių iš bendrijų ėmė mažėti, jau pradėjus šaukti susirinkimus, kuriuose žmonės agituoti burtis į asociaciją. Pareigūno įsitikinimu, gyvendami abejonėmis, ar jiems to reikia, kalbintieji, savo iniciatyva, po truputį ėmė patys stebėti aplinką. Ir tai ėmė duoti rezultatus.
Kaip geriausius to įrodymus D.Joneikis pateikė pavyzdžius, kai po skambučių iš Arlaviškių sodininkų bendrijų buvo sulaikyti metalo vagys. „Iš šių bendrijų tėra vienas išvažiavimo kelias. Jame mes ir pasitikome įtariamuosius vagystėmis, – pasakojo vyresnysis inspektorius. – Vienu atveju, tai buvo policijos ieškomas jau du kartus teistas asmuo, kurį bei jam talkinusią merginą pastebėjo namelio, į kurį įsilaužta, kaimynai. Kitu – sulaikyti firmos darbuotojai, atvykstantys išvežti metalo, kuriuos, kaip paaiškėjo išsikvietė vagis, susinešęs paklausą supirktuvėse turinčius daiktus iš kaimyninių namelių į savo. Sulaikytas ir jis pats, lydėjęs firmos automobilį iki supirktuvės”.
„Tarzano” pamoka
Kitas D.Joneikio pateiktas visuomenės aktyvumo saugant savo bei kaimynų turtą pavyzdys – pakaunės „Tarzano” gaudynių istorija.
„Gyvena mūsų teritorijoje toks penkiasdešimtmetis, kuris rudeniop apsigyvena gamtoje, – pasakojo vyresnysis inspektorius. – Jis nakvoja prie Kauno marių susiręstose žeminėse, tačiau nesugeba visiškai apsieiti be civilizacijos laimėjimų – „medžioti” maisto eina į sodų namelius”.
Šio keistuolio gaudynės, pasak pareigūno, truko apie aštuonis mėnesius: jis vis keitė savo buvimo vietą, tačiau įsilaužimų į namelius metu buvo nuolat fiksuojami „Tarzano” pirštų atspaudai. Galų gale, padedant visuomenei, ilgapirštį pavyko užspeisti viename sodo namelyje, į kurį jis įsilaužė.
„Įvykio vieton iškviesti mūsų pareigūnai šį keistuolį aptiko po suolu susisukusį į kilimą, kai niekur jo nerasdami, netyčia užkliuvo už, kaip paaiškėjo, gyvo maišo”, – prisimena D.Joneikis.
Girionių policijos nuovados vadovo įsitikinimu, viena sodininkų bendrija nelabai gali samdyti ir privačią saugos tarnybą, net jeigu joje, kaip, pavyzdžiui, „Skardyje” – 119 namelių, kurių tik trečdalyje gyvenama per žiemą. Kitose sodininkų bendrijose, D.Joneikio duomenimis, žiemą dar tuščiau.
Tačiau į sukurtą asociaciją susijungus daugiau bendrijų, pašnekovo įsitikinimu, jau būtų galima pagalvoti ir apie galimybę įvesti signalizaciją.
Susidomėjusiesiems asociacijos „Saugūs sodai” veikla bei norintiems ir savo sodininkų bendrijose kurti savisaugos grupes skelbiamas kontaktinis Girionių policijos nuovados telefonas 54 72 41 (darbo dienomis nuo 8 iki 17 val.). Šiuo telefonu laukiama ir informacijos apie nuovados teritorijoje esančiose bendrijose pastebėtus įtartinus asmenis arba daromus nusikaltimus.
„Pionieriai” iš LŽŪU
Vienų šaltinių teigimu, prieš penkerius metus, kitų – dar anksčiau, į panašų visuomeninį judėjimą buvo susibūrę Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) studentai. Kartu su vietinės Noreikiškių policijos nuovados pareigūnais jie dalyvaudavo reiduose, budėdavo bendrabučiuose bei šokiuose.
LŽŪU studijų skyriaus viršininko Stepono Raudoniaus duomenimis, minėta studentų savisaugos grupė, galimai turėjusi kitą pavadinimą, savo veiklą nutraukė todėl, kad seniesiems jos dalyviams (o pašnekovo žiniomis, šis judėjimas aktyviai veikė apie trejus metus) baigus universitetą, jų vieton neatsirado naujų norinčiųjų tuo užsiimti.
Tačiau šios aukštosios mokyklos rektoriaus pavaduotojo ūkiui Jokūbo Jasinsko nuomone, ši studentų visuomeninė veikla nutrūko, pasikeitus įstatymams, kuriais ji rėmėsi, kai kūrėsi.
Greta Čižinauskaitė