Panevėžio Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono karininkai ir kariai, sugrįžę iš NATO saugumo atkūrimo Afganistane misijos, dabar gali didžiuotis ne tik tuo, kad prieš dvi dienas prezidentas Valdas Adamkus juos apdovanojo ordinais ir medaliais už pastangas atkurti taiką šioje valstybėje.
Panevėžiečiams kariams pavyko afganus įtikinti, kad lietuviai niekada nebuvo jų šalies okupantai.
„Afganai puikiai prisimena ir nekenčia tų, kurie prieš 26 metus okupavo jų šalį, – „Panevėžio rytui” vakar sakė vyresnysis leitenantas Mindaugas Matukonis. – Jiems iš tiesų rūpi lietuvių ryšys su tuometės okupacinės Sovietų Sąjungos kariuomene”.
Anot panevėžiečių karių, paneigti mūsų tautos sąsajas su okupantais jiems pavyko tik papasakojus apie Lietuvos naujųjų laikų istoriją.
Būtent pasakojimai apie afganams tolimą Lietuvą ir daugiau nei keturis dešimtmečius trukusią jos okupaciją padėjo mūsų karininkams ir kariams pelnyti Afganistano Goro provincijos žmonių prielankumą.
Tai iš dalies leido išsaugoti ir 1979-1989 metais Afganistane kariavusių 5 tūkstančių lietuvių garbę. Iš viso tame dešimtmetį trukusiame Afganistano kare žuvo 89 lietuviai.
„Dabar bent jau dalis Goro provincijos žmonių žino ir dar sužinos, kad lietuviai prievarta okupacinės valdžios buvo vežami į 1979-1988 metų karą Afganistane”, – pasakojo M.Matukonis ir jo bendražygiai.
Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono kariams nė karto pavymui nebuvo paleista iki šiol su neapykanta tariama sovietinių karių pravardė „šuravi”. Tai yra tas pats, ką Lietuvoje sovietmečiu reikšdavo žodis „tovarišč”. Tiesa, kai kurie afganai teigia, kad šis žodis reiškia ir vabzdį – skruzdėlę.
Pasak kapitono Alberto Žagunio, tai buvo itin svarbus diplomatinis laimėjimas, nes Goro provincijoje vis dar yra per 100 lauko karo vadų, kurių klauso keli tūkstančiai vyrų. Daugelis jų ne tik puikiai prisimena sovietų okupantus, bet su jais ir kovojo.
„Be to, karo lauko vadai palaipsniui tampa svarbiais ir įtakingais visuomenės veikėjais”, – sakė kapitonas.
Talibai nedrįso pulti
Iš viso šioje saugumo atkūrimo Afganistane misijoje dalyvavo 130 lietuvių, iš jų 37 – panevėžiečiai. Jie kartu su danais, amerikiečiais ir islandais buvo atsakingi už taiką maždaug pusei Lietuvos ploto prilygstančiai 36 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorijoje.
Goro provincijoje kariai panevėžiečiai ne tik saugojo nuo talibų afganus, bet ir rūpinosi, kad būtų atstatyti talibų sugriauti tiltai, mokyklos, miesteliai ir kaimai.
Prie Čagčarano miesto įsikūrusioms NATO tarptautinėms saugumo pajėgoms vadovavę lietuviai karininkai pasakojo, kad jiems pavyko įvykdyti užduotį – Afganistano valdžios įtaka Goro provincijoje buvo sustiprinta.
Vienas iš sunkiausių uždavinių, tekusių lietuviams, buvo užtikrinti pirmųjų per pastaruosius 30 metų demokratinių rinkimų provincijoje saugumą. Rugsėjo 18 dieną Goro provincijos žmonės išsirinko ir vietos valdžią, ir savo atstovus į Afganistano parlamentą.
„Talibai nedrįso kelti sumaišties – rinkimai praėjo sklandžiai”, – sakė kapitonas A.Žagunis.
Žvalgybos duomenimis, provincijoje yra talibų pajėgų. Iš buvusių Kabulo studentų pasipriešinimo sovietų kariuomenei ir tuometei kolaborantų valdžiai judėjimo gimusios Talibano gaujos yra valdomos musulmonų radikalų, skelbiančių, kad nužudyti kitatikį reiškia užsitarnauti rojų prie Alacho kojų.
Vis dėlto Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono karininkai ir kariai teigia, kad misija buvusi labiau garbinga nei pavojinga.
Valstybėje taika dar trapi
„Niekas į mus nešaudė ir net ginklu negrasino, – tikino kapitonas A.Žagunis. – Tačiau karui mes buvome ir patys pasirengę, ir stovyklą tam paruošę – ją juosė dviejų metrų aukščio ir vieno metro pločio akmenų ir žvyro pylimas”.
Ar ilgai JAV karinių pajėgų prieš kelerius metus sutriuškinti talibai laižysis žaizdas ir stebės, kaip NATO kariai naikina jų pajamų šaltinį – aguonų laukus, nežinia. Kad talibai vis dar pavojingi, mano ir lietuviai kariai.
„Talibai vis dar jaučia klajoklių puštunų globą, kitaip nesiglaustų jų teritorijose, – teigė A.Žagunis. – Tačiau tikrai ne visi puštunai yra jų pusėje”.
Beje, kaip vieną iš Sovietų Sąjungos invazijos į Afganistaną 1979-1989 metais nesėkmių priežastį anuometiniai ir dabartiniai karo strategai įvardija būtent tai, kad puštunai nepripažino komunistų valdžios.
Lietuvos karių globojamoje Goro provincijoje puštunai sudaro vos 5 procentus visų gyventojų. Daugiausiai ten gyvena tadžikų (80 proc.) ir hazarų (15 proc.).
Pavojų kėlė minos ir karštis
Pavojų lietuviams kariams Afganistane kėlė ne tik talibai. Mirtis ten tūno ir po žeme, ir ore.
Taikdariams teko ieškoti minų ir kitų sprogstamųjų užtaisų bei juos naikinti. Minų ten tiek daug, kad išminuotojams darbo užteks dar mažiausiai dešimtmečiui.
„Išminuotuose laukuose ir slėniuose minas sėja net nuo kalnų srūvantys upeliai – ypač pavasarį, kai patvinsta, – pasakojo kapitonas A.Žagunis. – Žemėje pilna mirties, ji nepagaili nieko, net vaikų”.
Per pusmetį Goro provincijoje lietuviai išminuotojai, dažniausiai svilinant 30-50 laipsnių karščiui, surinko ir sunaikino 2404 minas ir kitokius sprogmenis. Jie visi, kartu paėmus, svėrė per 10 tonų.
Beje, Goro provincijos karščiai irgi grėsė karių sveikatai. Europiečiams Afganistane dėl to tenka iškentėti žiaurius išbandymus.
„Vos nuvykę patyrėme šoką – 9 valandą ryto tvyrojo 45 laipsnių karštis, – pasakojo įspūdžius A.Žagunis. – Buvome perspėti, kaip kovoti su juo. Teko gerti daug skysčių, saugoti galvas, nes kitaip galima perkaisti ir netekti sąmonės”.
Turėjo mūsų kariai problemų ir dėl retesnio nei įprasta oro – jiems ne tik svaigdavo galvos ir dažnai dėl menkiausio fizinio darbo apimdavo silpnumas, bet net mintys, anot jų, susipindavo. Panevėžiečiai taikdariai dirbo 2 kilometrų aukštyje.
Ligų pavyko išvengti
„Buvome perspėti, kad šioje šalyje daug ir kitokių nematomų pavojų – tuberkuliozės, šiltinės, choleros, dizenterijos, geltos užkrato, – sakė kapitonas A.Žagunis. – Tačiau visos šios nelaimės mūsų vyrus aplenkė”.
Beje, tuberkulioze Afganistane serga net 80 procentų visų gyventojų.
Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono ir kiti lietuvių kariai buvo paskiepyti nuo visų šių ligų, tačiau visiško imuniteto skiepai negarantuoja.
„Teko griežtai laikytis asmens higienos reikalavimų, – pripažįsta bataliono kariai. – Gelbėjo mus ir amerikiečių maistas, kuriame buvo antibakterinių medžiagų”.
Beje, amerikiečių kompanijos tiekiamas maistas buvo toks skanus, kad kai kurie iš lietuvių karių priaugo kelis ar net keliolika kilogramų svorio.
Darius Skirkevičius
„Panevėžio rytas”