Kalėdų ir artėjančių Naujųjų metų spindesys sklinda visur: gatvėse, parduotuvėse, televizijoje… Šiemet šventiškus eLeNKenio drabužius vėl apsivilko Sigutis Jačėnas. Pasak jo, kalėdinio personažo darbas varginantis, tačiau be galo mielas ir paslaptingas…
Siguti, jūs ir aktorius, ir Rolando Pakso patarėjas viešiesiems ryšiams, ir dainininkas, ir eLeNKenis… Kaip sugebate šitaip keistis?
Visur ieškau atvirumo, paprastumo ir nuoširdumo. Gyvename vieną kartą, gyvename trumpai. Viską reikia išbandyti. Net nežinau, kuo būti dar pasiūlys gyvenimas. Bet visose srityse yra aktorystės. Tokia mano profesija.
Gyvenime vaidiname vieni prieš kitus, valdžia – prieš žmones, žmonės – prieš valdžią. Esame susiskirstę vaidmenimis, apie tai galvojau nuo vaikystės, o gyvenimas tai tik patvirtino. Gyvenimas yra teatras: didelis, kurioziškas, kartais linksmas, kartais liūdnas. Mes užsidedame grimasas skirtingose situacijose, ir nieko čia nepadarysi.
Kaip tapote eLeNKeniu?
Pirmuosius trejus metus eLeNKenis buvo Juozas Gaižauskas. Į jį žiūrėjau su pavydu. Televizijoje vedžiau žaidimą, LNK man pasiūlė jį pakeisti. Aš ir iki tol dvidešimt metų – nuo 1978-ųjų – būdavau Kalėdų Senelis. Ketvirtį amžiaus persirenginėjau, eidavau ir pas vaikus, ir pas suaugusiuosius. Buvo įdomu praplėsti arealą – dirbti ne viename mieste, o visoje Lietuvą. Ir dar su tokia gražia misija – ieškoti žvaigždžių. Tai miela ir paslaptinga.
Trečius metus esate apsivilkęs eLeNKenio rūbą. Kaip ieškote būdų nesikartoti?
Pernai dirbau su mažais vaikais, skirdavau užduotis. Šiemet bandau pasakyti po gražų linkėjimą, pasiūlymą, kaip Kalėdas paversti džiaugsminga švente. Pradėti reikia nuo smulkmenų: į sveikinimų voką priberti konfeti, pakabinti tarpduryje gautus atvirukus…
Ne pats tai sugalvojau, nusipirkau tokią knygutę – 428 patarimai, kaip patirti Kalėdų džiaugsmą. Tie siūlymai tokie žavūs… Manau, kad visi turėtų žinoti daugelį patarimų: nepirk eglės patamsyje, jei manai, kad eglė yra tinkama, visada pirk šiek tiek didesnę, Kalėdų periodu kasdien bent po tris komplimentus pasakyk, padaryk gerą darbą, pasveikink savo paštininkę…
Dažnai sakoma, kad Kalėdos – ne tik šventė, bet ir būdas pasipelnyti parduotuvėms ir kitoms organizacijoms. Ar jūsų, kaip eLeNKenio, neskaudina tokios mintys?
Deja, taip yra… Šūkis virš parduotuvės „Čia prasideda Kalėdos” man reiškia, kad jos čia ir pasibaigia… Kalėdos – ne tik didelės ir brangios dovanos. Kalėdų Senis nebūtinai pas kiekvieną turi ateiti. Aš stengiuosi nepasiduoti šiai pirkimo manijai, lieku šito vajaus nuošalyje. Man tai atgrasu, nepriimtina. Jei turėčiau pinigų, įsteigčiau prekybos tinklą „Tik tiek” – tik tiek, kiek tau reikia. O reikia iš tiesų labai nedaug.
Kas yra jums tikros Kalėdos?
Turiu du pastovumo polius: žiema man siejasi su papuošta egle, saldžia, miela dovanėle, vasara – su jūra, nors ir užteršta. Tikros Kalėdos – šviesos, gerumo, jaukumo, tikrumo laukimas.
LNK siūlo dar vieną akciją – vyrai raudonais drabužiais. Ar nejaučiate konkurencijos?
Vakar pamačiau kompiuterinę vinjetę per televiziją, bet dar nesupratau, kas ten turėtų būti, – nusijuokė. – Rodos, per daug pas mus Senių, aprengtų raudonai. O konkurencijos tikrai nejaučiu, aš jau per senas.
Pernai ir šiemet dirbate su dukra Julija – Elfe. Sunku ar lengva dirbti su artimu žmogumi?
Šilta šalta, žalia balta… Ir lengviau, ir sunkiau tiek man, tiek jai. Dėl svetimo žmogaus mažiau jaudiniesi. O dabar jaudinuosi ir dėl savęs, ir dėl dukters. Stengiuosi padėti, bet išeina meškos paslauga… Bet su savu žmogumi gali būti atviresnis, gali sulaukti nuoširdaus patarimo. Mes nebe pirmi metai einame į sceną drauge, tačiau jai jau nebe penkeri ar šešeri… Jai jau 21-eri artėja.
Ar nekyla amžinųjų tėvų ir vaikų nesutarimų? Gal vienas nori daryti vienaip, kitas – kitaip?
Jie kyla nuolat. Mes, žinoma, jų norėtumėme išvengti. Bet ką padarysi… Televizijoje reikia dirbti greitai ir čia pat. Čia aš turiu didesnės patirties. Jai yra iš manęs ko pasimokyti, bet kartais aš pritrūkstu kantrybės…
Per šventes svetimiems išdalinsite daug dovanų, o ką pats norėtumėte gauti?
Mėgstu pakeliauti, norėčiau į kokią kelionę išvykti, jei galėčiau. Keliaudamas kaip eLeNKenis, pas vienus žmones pamačiau tokį gražų mažą šuniuką – gyvą žaislą… Bet, jei atvirai, norėčiau nesiblaškydamas daryti tai, ko noriu, – vaidinti, režisuoti. Galėčiau palinkėti sau vidinės ramybės, užtikrintumo, nesiblaškymo.
Ką dovanosite savo artimiesiems?
Greičiausiai nueisime į koncertą, gal kokią saldžią dovaną padovanosiu, pavakarieniausime, ramiai pasėdėsime.
Sunku ar lengva būti eLeNKeniu?
Nesunku – labai miela. Tai varginantis darbas – išvažiuojame anksti ryte, grįžtame vėlai vakare. Visą dieną sunku būti kelionėje, vilkėti kostiumą. Galbūt nuovargis matyti, kai aplankome kokią trečią ar ketvirtą šeimą per dieną. Gal jautiesi ir pavargęs, bet matai, kokį džiaugsmą suteiki!.. Jaučiuosi tikrų tikriausias Kalėdų Senis.
Palinkėkite ką nors šventiška.
Linkiu nepraleisti progos pajusti stebuklo laukimą, kalėdinį džiaugsmingą šurmulį, nes švenčių vėl reikės laukti visus metus. Pabūkite šiek tiek kitokie, nei būnate kasdieniame gyvenime, – tai nuima stresą. Pradėkite šventėms ruoštis iš anksto, viską susiplanuokite ir nedarykite iš musės dramblio… Ir nuo gruodžio 15-osios iki sausio 6-osios neskaičiuokite kalorijų…
Rima Čeliauskaitė