Patys didžiausi mūsų pasaulio stebuklai dažniausiai vyksta nepastebimai ir natūraliai: šitaip ateina pavasaris, šitaip šviečia saulė, šitaip auga vaikai… ir kažkaip tarsi netyčia prabyla ta kalba, kuria kalba jų tėvai. Tačiau jei pavasaris ir saulė – dalykai visiškai nepriklausomi nuo mūsų valios, tai vaikų kalbėjimui tėvai visgi turi lemiamos įtakos. Ir paprasta bei natūralu tikėtis, kad mažylis prabils lietuviškai, būtų tik tuo atveju, jei vaikas gimęs šeimoje, kurioje abu tėvai lietuviai, jei lietuviška visa jį supanti aplinka. O jeigu ne? Kaip į vaiko lūpas įdėti lietuvišką žodį, jei šeimoje ar visoje aplinkoje vyrauja kita kalba (o kartais ir ne viena)? Ir ką savo vaikų labui galėtų padaryti nuolat užimti, skubantys ir dažniausiai specialaus pedagoginio pasiruošimo neturintys tėvai? Apie visa tai ir kalbėjomės vasario 19 bei 26 dienomis vykusiuose susitikimuose su Italijos lietuvių bendruomenėmis Romoje ir Milane.
Abiejų šių miestų bendruomenės gana nedidelės, o vaikų tiek vienur, tiek kitur nesusirinktų nei poros dešimčių. Be to, skiriasi jų amžius, kalbėjimo įgūdžiai: nuo visiškai mažulėlių iki beveik pilnamečių, nuo temokančių kelis žodžius iki laisvai kalbančių, skaitančių, rašančių. Tokiomis sąlygomis organizuoti lietuvių kalbos klases yra gana nelengva. Todėl didžiausia atsakomybė ir rūpestis tenka tėvams. Norom nenorom jiems tenka tapti kalbos mokytojais, rinktis mokymo priemones, išradinėti savus būdus ir metodikas. Toli gražu ne kiekvieni tėvai turi pakankamai noro laiko ir polinkio studijuoti specialią pedagoginę literatūrą. Dėl šios priežasties neretai viskas paliekama likimo valiai: kaip bus, taip, kai reikės, tai ir išmoks. Juk kažkaip vaikai to išmoksta ir tai atrodo taip natūralus ir savaime vykstantis dalykas kaip ir pavasario atėjimas… Visgi jei vaikas auga kitakalbėje aplinkoje, jam reikia šiek tiek padėti. Ir tam nereikia nei sudėtingų sistemų, nei titaniškų pastangų, nei didelių pinigų – pakanka žinoti kelis paprastus principus.
Birutė Lenktytė-Masiliauskienė
Tai kokie tie principai?Mes gyvename uzsienyje,sunui 7 metai,eina i antra klase,mokosi puikiai,raso,skaito veitos kalba ivaldes idealiai.Su lietuviu sunkiau,jau vien mintis reiksti,as matau,lietuviskai jam sunku arba pradeda versti sakinius,kartais lietuviskai taip nesireiskia ir kitas gali nesuprasti.Kai ji taisai,aiskini,kaip teisingai sukirciuoti ar pasakyti dazniausiai supyksta ir sako kai nuvaziuos i Lietuva snekes taisiklingai 😉 .O kartais gaunas taip,kad kai pradedi ji taisyti pats kalbi uz ji ir taip jam dingsta noras testi pasakojima.Butu idomu suzinoti tuos principus.Jei imanoma parasykit sia tema artimiausiu metu.Dekoju.