Stasys Povilaitis

Kai jis uždainavo dabar jau visų žinomus žodžius „švieski man vėl”, jo žvaigždė įsižiebė taip ryškiai, kad užtemdyti jos nesugebėjo nei karjeros nuosmukiai, nei asmeninio gyvenimo dramos.

Atlikėjas, kuris jau seniai nebelyginamas nė su vienu lietuviškosios popmuzikos dainininku, tik kartais nedrąsiai tapatinamas su legendiniu Frenku Sinatra, vis dar yra toks pat žvalus, nusiteikęs kurti ir dainuoti. Scenoje jis atrodo elegantiškas, santūrus, artistiškas ir solidus. Toks pat buvo ir pokalbio metu: atidžiai rinko kiekvieną žodį ir nevengė pašmaikštauti. Ir nors dainininkas nemėgsta, kai šalia jo pavardės rašomas žodis „žvaigždė”, jis neabejotinai yra vienas ryškiausių ir ilgiausiai scenoje šviečiančių šalies populiariosios muzikos atlikėjų.

– Pastebėjau, kad pastaruoju metu retai koncertuojate Kaune, ypač Sporto halėje?

– Iš tiesų paskutinį kartą čia buvau gal prieš pusantrų metų. Net nežinau kodėl taip retai beatvažiuoju. Šį kartą pakvietė į labdaros koncertą, stengiuosi niekada neatsisakyti dalyvauti tokiuose renginiuose.

– Ar didžiausiose Lietuvos salėse neplanuojate benefisų?

– Halėje, ko gero, šiek tiek rizikinga rengti vien savo koncertą. Paprastai ieškau kamerinių, mažesnių erdvių. Aišku, dideliuose renginiuose, kuriuose dalyvauja ir daugiau garsenybių, mielai pasirodau. Turiu pripažinti, kad Kauno sporto halė – ne pati geriausia vieta koncertams, nejaučiu didelio džiaugsmo čia dainuodamas. Jei būtų jaukesnė, mažesnė, jausčiausi maloniau.

– Tačiau savo laiku surinkdavote pilnus Vilniaus sporto rūmus.

– Surinkti galima ir dabar, reikia geros reklamos, tuomet tokia užduotis neatrodys labai sunki. Pastaruoju metu gal kiek mažiau koncertuoju, rečiau pasirodau TV ekrane, tačiau darbo netrūksta. Mane kviečia į įvairių bendrovių šventes, kitus renginius.

– Keista, kad iki šiol išsiverčiate be vadybininko.

– Tiek metų be jo buvau, išsiversiu ir toliau. Aišku, gerai turėti savo darbą išmanantį vadybininką, toks būtų puikus pagalbininkas, bet yra taip, kaip yra.

– Tačiau dabar susidaro įspūdis, kad Jus girdime šiek tiek rečiau?

– Galbūt, nenoriu to neigti. Kai leidi naują albumą, stengiesi daugiau koncertuoti, aktyviai dirbi. Šiuo metu renku repertuarą, svarstome, diskutuojame, galvoju, kurios dainos man labiau tiktų. Rengtis albumo įrašams gali ir pusmetį, ir metus. Kai susiimsiu, tikrai išleisiu dar vieną plokštelę.

– Jos laukti jau kitais metais?

– Taip, nes gruodį, kaip paprastai, turėsiu daug koncertų. Visi švenčia, kviečia atlikėjus, daugelis artistų neturi kada atsikvėpti.

– Ar kartais nepagalvojate, kad jau pats laikas švęsti Naujuosius metus, o ne dirbti paskutinę metų dieną?

– Seniai įpratau apie tai negalvoti. Jei esi muzikantas, privalai linksminti kitus, suteikti džiaugsmo švenčiantiems. (Pokalbį nutraukia būsimo koncerto rengėjas ir pasiūlo prieš pasirodymą išlenkti taurelę.) – Ne, negaliu. Manęs neįspėjote, dabar neturiu laiko, labai atsiprašau.

– Ar dažnai prieš koncertus sulaukiate pasiūlymo išgerti?

– Praktiškai nebesiūlo, daugelis žino, kad galybę metų nebevartoju. Kai kurie, matyt, mano, jog esu ne absoliučiai blaivus, tačiau – visai nebegeriu.

– Kai kas pasakytų, kad dėl to, matyt, liūdnai gyvenate.

– Matai, kiekviena būsena turi savų privalumų ir trūkumų. Sunku išlaikyti tą vidurėlį, nedaug žmonių turi saiko jausmą. Bet aš tikrai neliūdžiu, yra kitų puikių dalykų. Kita vertus, turiu pripažinti, kad išlenkus taurelę įdomiau pabendrauji. Tiesa, dalykinis bendravimas gali turėti ir nelauktų pasekmių – daug prižadi, įsipareigoji. O dabar kiekvieną rytą žinau, kad sau neleidau daugiau, nei derėjo.

– Tačiau iki šiol ir būdamas visiškai sąmoningas negailite griežtos kritikos dabar populiariems popatlikėjams.

– Visuomet stengiuosi sakyti, ką manau, bet nieko nenoriu nuteisti. Kai ateina tokia laisvė, visose meno srityse pradeda klestėti kičas – literatūroje, dailėje, muzikoje.

– Sakote, kad nėra nė vieno lietuvių atlikėjo, kurio mielai klausotės?

– Aišku, kad yra. Ir šiandien važiuodamas į Kauną klausiausi lietuvišką muziką transliuojančios radijo stoties. Grojo nemažai gerų dainų, pavyzdžiui, šaunią dainą atliko Violetos Riaubiškytės ir Edmundo Kučinsko duetas. Visko išgirsti, bet tikrai nepuolu perjunginėti radijo, kai užgroja man nepatinkančią dainą. –

Ar žinote, kad Edmundas Kučinskas visuomet norėjo prilygti Jums. Ar tik nepralenkė?

– Visų pirma jis turi savo laidą. Be to, pats kuria muziką, tai didžiulis privalumas. Aš rašau tik tekstus. Neturiu muzikinio išsilavinimo, Kaune lankiau tik obojaus klasę. Kai dėstytojas išgirdo, pasiūlė verčiau dainuoti. Paklausiau. Aišku, šiais laikais yra kompozitorių, kurie tokie jaučiasi, tačiau aš manau, kad kiekvieną darbą turi daryti profesionalai. Dirbu su būriu autorių, tačiau man tinka ne visa jų kūryba.

– Ar žiauri konkurencija egzistuoja ir tarp vyresniosios kartos atlikėjų?

– Nejaučiu tų negatyvių dalykų. Nedalyvauju vadinamosiose „tusovkėse”, nežaidžiu televizinių žaidimėlių. Nenoriu būti šiuolaikinio šou verslo traukinyje. Turiu savo darbą, noriu dainuoti savo dainas ir, kaip kartais juokauju, su jomis ir pasibaigti. Savo gyvenime nemažai nuveikiau, todėl nesu linkęs taikytis prie šiuolaikinių šou verslo ritmų.

– Ar dabartinis šou verslas neturėtų taikytis prie Jūsų, išlaikydamas savotišką populiariosios muzikos tradicijos tęstinumą?

– Sunku kalbėti apie tradiciją. Teisingai, Latvija turi Vaikulę, Paulą, o mes tokie, kaip pasakius, provincialai, nesiveržėme į tuometinės Sovietų Sąjungos šlovės galeriją. Puikiai jaučiausi Lietuvoje, nenorėjau į visa tai kabintis – nuolat keliauti, stengtis su kuo nors susipažinti. Buvo ir tokių turų, kai kelis mėnesius gyvendavome ant ratų, apsistodami tik prastuose viešbučiuose, nieko smagaus ten nebuvo. Niekada nebuvau tuščias garbėtroška.

– Sakoma, kad kiekvienas menininkas pergyvena tokį etapą.

– Smagu būti žinomam. Kai tavęs laukia, kviečia, visuomet gerai jautiesi. Tačiau niekada nerodydavau iniciatyvos vykti į Sovietų Sąjungą, tos šalies publika man nelabai rūpėjo.

– O dabar esate aikštingas? Kokias sąlygas turi užtikrinti koncerto rengėjai?

– Jei koncertas vyksta žiemą, patalpa, kurioje koncertuosiu, turi būti šildoma. Be to, rengėjai turėtų pasirūpinti persirengimo kambariu, arbata, kava. Kreipiu dėmesį ir į salę. Turėtų būti bent minimalus apšvietimas, geras garsas. Niekada negrosiu butuose ir pirtyse, nors tokių pasiūlymų nuolat sulaukiu. Dabar daugiausiai koncertuoti siūlo pramogų organizavimo bendrovės, tačiau jų užsakovai ne visuomet nori pasikviesti tai, kas jiems siūloma.

– Ar esate brangus atlikėjas?

– Ne, – juokiasi. – Žiūrint kam: vieni stebisi, kiek nedaug, kiti klausia, kodėl tiek daug. Priklauso nuo žmogaus požiūrio ir skonio. Kartą skambino vienos įstaigos atstovė ir apgailestavo, kad turi mažai pinigėlių. Tas mažai – trečdaliu daugiau, nei norėjau prašyti. Pasakiau, kad užteks, ką darysi.

– Užsiminėte, kad turite nemažai laisvo laiko…

– Randu, ką veikti. Nebūna, kad menininkas nuobodžiautų. Yra ir buitis, ir kitokios bėdos – tai to reikia, tai kito. Be to, gyvenu ir Vilniuje, ir Palangoje. Kai nuvykstu į pajūrį, reikia tvarkyti namą, kai ką paremontuoti, nupjauti žolę. Ir žmonai reikia padėti. Jei ji nori gėlyčių pasisėti, tai ir trąšų, ir žemės reikia parvežti. Jei ne ta buitis, tai… Kasdieniai darbai ne prie širdies.

– O ar su dukra santykiai pagerėjo?

– Viskas susitvarkė, – atsidūsta. – Pabaigė mokslus, vienur kitur padirba, tegul paieško. Dabar tikrai gerai sutariame. Kai buvo maža, jai neskyriau pakankamai dėmesio, sunkiai dirbau. Gal pavėluotai, bet bandau atsigriebti. –

Gal jau turite anūkų, juk dukra prieš kelerius metus ištekėjo už kalinčio jaunikio?

– Dar neturiu, ji jau išsiskyrė. Nesu iš tų, kurie labai lauktų ar sakytų, kad reikia kuo greičiau. Bus taip, kaip bus. Turi savo galvą, tegul žinosi.

– Be ko negalėtumėte praleisti nė dienos?

– Be cigarečių ir kavos su pienu. Esu diabetikas, cukraus nevartoju. Kasdien stengiuosi išeiti pasivaikščioti. Palangoje įprantu aktyviai gyventi, to nepamirštu ir Vilniuje. Kai sušąlu, užsuku ir į kavinę. Gaila, uždarė „Lietuvos” kino teatrą, irgi nueidavau.

– Ar jaučiate skirtumą tarp prieš du dešimtmečius sostinėje vaikščiojusio Povilaičio ir dabartinio?

– Vilnius – santūrus mietas. Visur gali sutikti žinomų žmonių, niekas pirštais į tave nerodo. Anksčiau buvo daugiau euforijos. Nors jaunystėje galėjau daugiau padaryti. Buvo tam tikrų suvaržymų, ribojimų, tačiau dažnai tekdavo kovoti su tinguliu. Ir dabar, kai prispaudžia reikalai, privalau susidaryti grafiką. Griežtai jo laikausi, nebeturiu kur dėtis, privalau atlikti visus darbus, numatytus tame plane.

– Populiaraus atlikėjo negalima nepaklausti apie gandus. Kone populiariausias, kad Stasys Povilaitis turi krūvą nesantuokinių vaikų?

– Iš kur tai girdėjote? Tikrai nėra tokių dalykų. Ką reiškia vaikai, įskaudintos moterys? Jei jos kada nors svajojo turėti vaiką, o paskui… Galvojo, galvojo ir ko nors prisigalvojo. Tik neiškreipk mano žodžių.

– Dažnai apie save skaitote tai, ko nesakėte?

– Kartais neteisingai supranta, kartais patys iškraipo, bet didžioji dalis tekstų būna teisingi.

– Tuomet į kitus klausimus atsakykite trumpai ir aiškiai. Ką rinktumėtės: Londoną ar Maskvą?

– O velnias. Ne, Londonas saugesnis. Maskvoje buvau tik tarybiniais laikais, liko pakankamai malonūs prisiminimai. Man svarbu saugumas, ne kartą yra apvogę butus, automobilį. To nesureikšminu, daug kas yra taip nukentėjęs. –

Alus ar cigaretės?

– Cigaretės, jų man reikia tikrai nemažai. Kol vis dar išdainuoju, rūkau, bet visuomet atsigeriu pieno.

– Frenkas Sinatra ar Marlen Ditrich?

– Sinatra. –

Žinote, kad ir Jus vadina lietuviškuoju Frenku Sinatra.

– Na, kai kas vaidina, bet… Jis man visuomet labai patiko, klausausi ir dabar. –

Teatras ar naktinis klubas?

– Žinoma, teatras. Pasibaigia spektaklis ir eini namo. Iš klubo irgi gali išeiti kada nori, bet man ten nuobodu. Naktiniai klubai – ne man.

– Baudas už kelių eismo pažeidimus mokate policininkui į kišenę ar banke?

– Sudėtinga. Tiesą sakant, oficialiai mokėjau tik vieną kartą. Nesileidau į diskusijas, galvoju, rašyk, velniop. Daugelį kartų policininkai apsiribodavo įspėjimu.

– Tačiau ar buvo kitų situacijų, kai nusižengėte savo principams, vertybėms?

– Dažnai privalai ieškoti kompromiso, nesu iš tų, kurie nusileidžia. Neesminiuose dalykuose būtini kompromisai. Visuomet stebiu žmones ir laukiu jų pasiūlymo. Kiekvienam žmogui reikia kažką aukoti.

– Ką esate paaukojęs dėl šlovės?

– Buvimą su šeima, bendravimą su dukra. Dabar tiek neaukočiau. Darydamas karjerą visuomet neturi laiko. Kartais tai sukelia skausmingų dalykų.

– Beje, ar Jums priimtina, kai greta Jūsų vardo rašo žodį „žvaigždė”?

– Augome kitu laikotarpiu. Dabar visi yra žvaigždės. Net nesinori vadintis žvaigžde, daugelis vos žingsnį žengė, ir jau žvaigždė. Pažiūrėkite į visus realybės šou. Todėl man nelabai smagu, kai šalia mano vardo rašo žodį žvaigždė. Mano vardas ir pavardė daugeliui gerai žinomi. Žmonės patys gali suprasti, kas esu.

– Tas kas Jums yra Stasys Povilaitis?

– Visų pirma dainininkas ir menininkas.
Remigijus Jurgelaitis