Kauno valstybinis dramos teatras, kuriam gruodžio 19 dieną sukaks 85-eri, šiandien išgyvena pertvarkos etapą tiek kūrybine, tiek materialiąja prasme
„Tokia sukaktis – tarsi tarpustotė. Proga dirstelėti per petį atgal, sukaupti jėgas ir pasirengti dar po penkerių metų ateisiančiam tikram jubiliejui – 90-mečiui. Norisi, kad seniausias Lietuvos profesionalusis teatras save publikai pristatytų moderniai, eidamas koja kojon su besikeičiančiu laiku”, – kalba Kauno valstybinio dramos teatro vadovė Ina Pukelytė. Epitetas „moderniai” reiškia ne tik repertuaro atnaujinimą, bet ir paties teatro rekonstrukciją. Jei viskas klostysis pagal numatytą grafiką, po trejų metų pastatas, kintantis pagal architekto Algimanto Kančo viziją, žiūrovus pasitiks naujomis erdvėmis, o patiems teatralams dirbti bus patogiau.
Kopimas į kalną
1920 metų gruodžio 19 dieną Hermano Zudermano pjesės „Joninės” premjera Kaune prasidėjo seniausio Lietuvoje teatro biografija. Savo sukakčiai pažymėti Kauno valstybinis dramos teatras skiria dvylikos spektaklių ciklą, kuris baigsis šventiniu vakaru gruodžio 18-ąją. Penki iš jų režisuoti dabartinio teatro meno vadovo Gintaro Varno. Jo naujausias pastatymas, iki kurio premjeros liko kelios dienos, – vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesė „Nekalti”, – įvardijamas kaip ryškiausias jubiliejinis akcentas.
Ketvirtus metus teatro vadove dirbanti Ina Pukelytė sako galinti tvirtai teigti, kad klampi pauzė sceninio kolektyvo biografijoje įveikta: „Lankomumas pagerėjęs, dabar salės užpildymas yra apie 70 procentų. Netenka atšaukti spektaklių dėl to, kad žiūrovai į juos visai neperka bilietų”. Direktorės manymu, žmonės ima skirti daugiau pinigų kultūrai. Be to, teatras pagerino savo vadybą, reklamą, tapo labiau pastebimas žmonėms. Paskui mecenatų ir teatro partnerių – Ūkio banko, „Omnitel”, „Ragučio” paramą ateina ir naujų žiūrovų.
Siekia repertuaro įvairovės
„Prieš porą metų atliktų tyrimų duomenimis, kuriuos patvirtina ir mūsų pačių darytos apklausos, apie 70 procentų teatrų lankytojų yra moterys ir studentai. Jų amžius labai įvairus – nuo 20 iki 70 ir daugiau metų. Ši auditorija praktiškai mažai keičiasi, tačiau „išsisluoksniuoja” pagal repertuarą”, – pastebi I.Pukelytė. Gintaro Varno spektaklius lanko daugiau jauni žmonės, iki 40 metų.
Jo žiūrovai – kosmopolitiškesni, atviresni naujovėms, nekonservatyvūs. Sriubos teatrą pamėgo vyresnioji karta, žmonės, turintys savo tvirtai susiformavusį supratimą apie teatrą. Dar viena žiūrovų kategorija – ieškantys atsipalaidavimo, pramogos, atvykstantys iš rajonų į Kauną kaip kultūros centrą. Jie mielai žiūri „Vedybas”, „Šokių pamoką”, „Palangą”, „10 indėniukų”.
„Teatro repertuaras turi būti įvairus ir tenkinti skirtingus skonius. Jis negali remtis vien „sunkiąja” artilerija, eksperimentine modernia dramaturgija. Reklamuodami būsimus spektaklius, mes stengiamės apeliuoti į tą auditoriją, kuri laukia būtent tokio pastatymo”, – sako Ina Pukelytė.
Tik režisierių dominanti pjesė virsta spektakliu
„Kauno dramos teatre visada buvo labai stipri režisūros tradicija, prasidėjusi dar prieškariu Andriaus Olekos-Žilinsko, Michailo Čechovo, Romualdo Juknevičiaus geriausiais spektakliais. Ją tęsė ilgametis vyriausiasis teatro režisierius Henrikas Vancevičius, originaliais ieškojimais garsėję Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas. Dabar, be teatro meno vadovo Gintaro Varno, mūsų scenoje spektaklius stato Valius Tertelis, Rokas Ramanauskas”, – vardija I.Pukelytė.
Pasak teatro vadovės, stengiamasi ieškoti naujų, tarp jų ir lietuviškų, veikalų, tačiau tos paieškos nelengvos: „Nacionalinės dramaturgijos problema labai opi. Apie ją girdime jau bene penkiolika metų. Naujų pjesių beveik nėra. Bėda ta, kad Lietuvoje profesionalių dramaturgų niekas neugdo, jie neturi amato įgūdžių. Teatrai gauna centnerius pjesių, kurias rašo ir naujokai, ir turintys didesnę literatūrinę patirtį. Tačiau tarp jų beveik nėra tokių, kurios sudomintų režisierius. Pavasarį teatre ketiname surengti lietuviškos dramaturgijos skaitymus”.
Ar teatras negalėtų pristatyti naujų rusų, lenkų, latvių pjesių, kurių problematika gal būtų artimesnė lietuvių žiūrovui? „Geras klausimas”, – diplomatiškai atsako Ina Pukelytė. Ir pratęsia: tarp rusiškų pjesių nepasitaikė tokių, kurios sudomintų Kauno dramos teatro režisierius; latviškų esama įdomių, bet reikėtų pasirūpinti vertimais. Užtat gera žinia laukia universaliu talentu pasižymėjusio vokiečių menininko Rainerio Vernerio Fasbinderio, dramaturgo ir kino režisieriaus, gerbėjų. 2006-ųjų kovą turėtų pakviesti jo pjesės „Karčios Petros fon Kant ašaros”, režisuotos Roko Ramanausko, premjera. Ją lydės Fasbinderio savaitės, rengiamos kartu su Gėtės institutu, renginiai: M.Žilinsko galerijoje bus rodomi jo filmai, surengta išsami jį pristatanti paroda.
Senjorų patirtis moko jaunuosius
Dar vienas unikalus Kauno dramos teatro bruožas, kad čia visada sutartinai dirbo įvairių kartų aktoriai. „Vyresnieji įskiepija jaunimui teatro etikos kodeksą. Nuostata, kad į sceną negalima lipti purvinais batais, vaikščioti po ją skersai išilgai kaip po gatvę, atsidavimas savo profesijai, spektaklio sėkmei yra perduodami tarsi estafetė”, – sako Ina Pukelytė. Ji vardija senjorus, kurių vaidyba tebedžiugina publiką: Regina Varnaitė, Birutė Raubaitė, Gražina Balandytė, Algimantas Masiulis, Antanas Tarasevičius.
„Teatre dirbu nuo 1946 metų. Per tą laiką sukūriau daugiau nei šimtą vaidmenų. Dar vaidinu keliuose spektakliuose. Man tai didelis džiaugsmas ir atgaiva”, – sako 81 metų Antanas Tarasevičius. Žvalus ir pasitempęs vyriškis, kurio išvaizda neišduoda paso duomenų, juokauja dirbąs ir teatre, ir aukle. Mat padeda savo dukros šeimai – prižiūri kelių mėnesių jos anūkę, taigi savo proanūkę.
Gintaras Varnas rūpinasi pamaina
Kauno valstybinio dramos teatro trupėje yra 32 aktoriai. Po kelerių metų ji pasipildys jaunimu, nes šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje specialiai šiam teatrui surinktas aktorių kursas. Jam vadovauja režisierius Gintaras Varnas ir aktorius Arūnas Sakalauskas. Pirmakursiai lankosi Kauno dramos teatro spektakliuose, susipažįsta su atmosfera ir tradicijomis, sako Ina Pukelytė. Du šio kurso studentai jau gavo vaidmenis naujausiame G.Varno spektaklyje „Nekalti”.
„Jaunų artistų labai reikia, jei norime, kad teatre lankytųsi vaikai ir jaunimas. Muzikos ir teatro akademijos studentų spektaklis „Coliukė”, rudenį rodytas mūsų surengtame Anderseno festivalyje, dabar įjungtas į Kauno dramos teatro repertuarą. Jis išsyk užkariauja salę, nes jauni žmonės su jaunais labai natūraliai užmezga ryšį. Manau, kad į teatro vaikams statinį savo plytą įmūrija ir mūsų surengtasis festivalis, ir mokyklėlė „Mano teatras” bei jos kuriami spektakliai. Scenos meno gyvybę palaiko natūralus jo atsinaujinimas, šviežių jėgų ir idėjų įsiliejimas, praturtinantis tradicijos palikimą”, – teigia Kauno valstybinio dramos teatro vadovė.
Rūta Kanopkaitė