Kūnas plokščias. Nugara tamsi, šonai sidabriški. Žvynai nedideli, ploni, lengvai iškrintantys. Tai Atlanto silkės (Clupea harengus) porūšis, prisitaikęs gyventi apysūrėje Baltijos jūroje. Laikosi tuntais paviršiniuose vandens sluoksniuose. Pavasarį dažnai migruoja ir į Kuršių marias. Kur kas mažesnė negu Atlanto silkė, ilgis paprastai siekia ne daugiau nei 25 cm, dažniausiai 20-23 cm, labai retai – 37,5 cm, svoris – 40-80 g, retkarčiais – 100-190 g, amžius – 3-6 metai (retai – 8-10 metų). Neršia priekrantėse, 5-15 m gylyje (kartais 2-4 m gylyje), ant dumblių, smėlio ir kitokio kieto substrato, kai vandens temperatūra pakyla virš +10C. Mėgstamiausias neršto substratas – dumbliai banguoliai, kurių sąžalynai Lietuvos jūrinėse priekrantėse pastaraisiais metais dėl užterštumo nyksta. Svarbiausios strimelių nerštavietės yra ties Palanga ir Karklininkais. Kai kuriais metais neršia Klaipėdos uosto molo rajone ir net Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Ties Lietuvos krantais sutinkamos jūrinės ir priekrantės strimelių formos. Jūrinės strimelės kur kas stambesnės. Yra pavasarinio ir rudeninio neršto grupės. Pavasarį neršia intensyviau. Šių svarbių verslinių žuvų ištekliai Baltijos jūroje pastoviai tiriami, žvejyba limituojama. Vykdant bendrąsias žuvų apsaugos priemones, strimeles galima gaudyti ištisus metus, atsižvelgiant į Lietuvai skirtos kvotos dydį.
Strimelė, liaudyje vadinama ubagų lašiša, yra labai svarbus verslo objektas socialiai nepatikimai tautos kategorijai. Viena kategorija – socialiai nepatikimi piliečiai, neturintys darbo ar nenorintys jo turėti paprastai verčiasi šių žuvų gaudymu nuo abiejų molų tam, kad pardavę užsidirbtų kelis litus. Kita kategorija – socialiai netvirti pensininkai, kurie, beje, visiškai dėl to nekalti, perka šią žuvį iš pirmųjų, kad išgyventų iki kitos pensijos. Štai tokią svarbią funkciją socialiai netvirtoje visuomenės dalyje atlieka strimelė. Be abejo, strimelių žvejybą propaguoja ne tik žemiausias socialinis sluoksnis. Pavasarį, kai prasideda didžiausias strimelių gaudymo bumas, abu molai ir jo prieigos nukarstyti įvairiausio socialinio statuso žvejais. Šiaip šios žuvelės gaudymas yra labai elementarus dalykas. Sudėtingiausia žvejojant strimeles – nenudribti į plyšį tarp molo akmenų ir nenusisukti sprando ar nenusilaužti kokios reikalingos galūnės, ir sėkmingai nuėjus iki žūklės vietos, susirasti laisvą tarpelį užmesti meškerei. Jeigu pavyksta įvykdyti abi sąlygas, galima beveik neabejoti, kad bent kibirą šitų žuveliokų prisigaudysite. Tiesa, tą kibirą paskui tuo pačiu keliu reikia ir parsinešti. „Etatiniai” molo asai yra puikiai prisitaikę prie tokios žvejybos subtilybių ir su keliais kibirais žuvies per molą prašokuoja net būdami „autopiloto būsenos”. Nepatyrusiems ir bijantiems aukščio – patarimas: geriau nusipirkite tos kvailos žuvies pas tuos pačius profesionalus, bus saugiau.
Įrankiai strimelėms žvejoti – gana primityvūs. Dažniausiai kieta teleskopinė stiklo pluošto meškerė, 0,3 mm skersmens valas ir sistemėlė iš n kiekio kabliukų su 1,5-2 uncijų svareliu. Kabliukų kiekį lemia žvejo požiūris į mėgėjiškos žūklės taisykles ir kvalifikacija. Teko matyti „asų”, kurie turėjo susirišę po 12 kabliukų ant sistemos ir ramiai žvejojo. Tai aišku prasilenkia su visomis sampratomis apie mėgėjišką žūklę, tačiau čia jau moralės ir gamtosaugininkų problemos. Pats gaudymo procesas irgi greit įgrysta. Meti, palauki, kol nuskęs, trauki, pakerti. Ištrauki, nukabini, meti. Per tavo valą permeta kaimynas arba tu permeti per jo. Ištraukiate, kažkuris iš jūsų narplioja valus, kažkuris kalba rusiškai, visiškai ne literatūrinį tekstą. Štai tokia ta strimelių žvejyba. O šiaip tai labai naudinga žuvis, ypač tam socialiai netvirtam sluoksniui.