Klaipėdietis fotografas Algimantas Kalvaitis pristatė jau trečiąją savo parodą iš ciklo „Gyvenimas po mirties”. Išlaužtus, išverstus, pūvančius, marių vandens skalaujamus medžius įnikęs fotografuoti menininkas parodą surengė Klaipėdos koncertų salėje.
Anot A. Kalvaičio, negyvi medžiai, praradę šakas, kamieną, nuolat veikiami stichijų įgyja naujas jam labai įdomias formas. „Medžiai pasidaro laisvi”, – sako fotografas, medžiuose surandąs asociacijų ir su žmonių gyvenimu.
Menotyrininkas Ignas Kazakevičius medžiuose atrado panašumų į paukštį, moters siluetą. Olando kepurės akmenis fotografuojantis Algis Darongauskas įrodinėjo: „Pasižiūrėkite į tą medį – matote, ten lyg speneliai, gyvybės syvai vandenyje… Koks jis slapukas; tokių gražių dalykų suradęs”, – stebėjosi A. Kalvaičio kolega.
Pirmojoje medžių ciklo parodoje buvo eksponuojamos juodai baltos nuotraukos, antrojoje – tradiciniu būdu sukurtos fotografijos. Naujausios parodos „Gyvenimas po mirties III” nuotraukos padarytos skaitmeniniu fotoaparatu.
Kodėl būtent medžiai? Į šį klausimą A. Kalvaitis atsako filosofiškai: „O kodėl moteris pasirenka sau tą, o ne kitą vyrą? Kodėl vieni menininkai pasirenka grafiką, kiti – tapybą? Anksčiau vaikščiodamas krantu tų medžių nepastebėdavau. Vykdavome su sūnumi rinkti gintarų. Net ir vėliau, pradėjęs fotografuoti medžius, ne visus pastebėdavau – pro kitus tiesiog praeidavau, bet kitą kartą, galbūt saulei kitu kampu pašvietus, žvilgsnis užkliūdavo ir imdavau fotografuoti. Kai medžiai mane užkabino, nebegalėjau sustoti – labai greitai išfotografavau visą juostelę”, – pasakojo A. Kalvaitis.
Fotografas sako visus medžius fotografavęs toje pačioje vietoje pamaryje – viename 3-4 km ruože. A. Kalvaitis neatskleidžia, kur fotografuoja.
„Norisi apsaugoti šį gražų kampelį nuo civilizacijos. Ir taip čia netrūksta žmonių.”
Giedrė Petkevičiūtė