„Atlaikęs ugnies ir vandens puolimus, žemės drebėjimą Klaipėdos dramos teatras pakyla tarsi feniksas iš pelenų”, – juokauja teatro vadovas Gediminas Pranckūnas. Sezonui besibaigiant teatro direktorių džiugina naujas stogas ir perdažomas fasadas, o ypač – besitęsiantis bendradarbiavimas su režisieriumi Oskaru Koršunovu. Lietuvos teatro garsenybė birželį pradeda antrojo pastatymo Klaipėdos dramos teatre repeticijas.
Naujas teatras būtų pigesnis
Prieš pasakodamas apie didžiausius Klaipėdos dramos teatro rūpesčius G. Pranckūnas pasiūlo ekskursiją po įstaigą. Stačiais geležiniais laiptais nusileidžiame į rūsius. Pasijutau tarsi Stalkerio zonoje. Kvapą užgniaužė drėgmė ir dumblių kvapas, virš galvos grėsmingai rangėsi didžiuliai surūdiję vamzdžiai ir nematyti mechaniniais scenos įrengimai, atskira patalpa prigrūsta metalinių spintų. Jose sumontuoti elektros prietaisai atrodo tuoj tuoj pradės kibirkščiuoti ir sproginėti.
„Visa technika – supuvusi. Ketaus vamzdžius po truputį keičiame plastikiniais, tačiau nespėjame – vis naujoje vietoje prakiūra. Visą šią sistemą reikia keisti. Po paskutinės avarijos, kai vanduo viską apsėmė, technikos nenaudojame, džioviname. Bijome jungti, kad nesudegtų. Ką tokiu atveju darytume – nežinau. Dabar tokios įrangos niekas negamina. Į mūsų teatrą ji atkeliavo iš Demokratinės Vokietijos ir Vengrijos kooperatyvų.
Kas prieš 20 metų nebuvo padaryta – dabar kaip yla išlindo iš maišo. Mums reikia viską padaryti”, – skėsčiojo rankomis direktorius.
Jau dešimtį metų Klaipėdos dramos teatro techniką prižiūrintis darbuotojas Antanas paaiškino, problemos esmę: „Kur tai matyta suprojektuoti teatro techniką, apšvietimo sistemą rūsyje, kuris yra žemiau upės lygmens. Teatras pastatytas ant senvagės, rūsyje nuolat kaupiasi gruntiniai vandenys. Teatro projektuotojai aplink turėjo iškastiti didelę duobę, kad vanduo neprasiskverbtų į pastatą, o jie padarė duobę į kurią visas vanduo suteka ir įrengė joje siurblius, kurie nuolat tą vandenį pumpuoja. Jei nors valandai dingsta elektra, ar dėl kitų priežasčių siurbliai sustoja – teatre iš karto kyla potvynis”, – aiškino ponas Antanas.
Pasak G. Pranckūno, blokados laikais rekonstruotas teatras buvo priduotas nepilnai. „Buvo daug kas nepadaryta, tačiau komisijos leido teatrui vėl veikti. Pavyzdžiui, ant stogo nebuvo tvorelių. Dabar tai nebūtų leistina”.
Kita grandiozinė naujojo teatro problema – blogi pamatai. „Prieš 200 metų statytas senas teatro pastatas jokių problemų nekelia, o S. Manomaičio projektuotas priestatas nuolat sėda į žemę. Viena laimė, kad kelios savaitės prieš žemės drebėjimą pagal Gedimino technikos universiteto profesorių konsultacijas visą priestatą suveržėme metaliniais strypais. Jei nebūtume to padarę – sienos būtų išgriuvę.
Žinoma, tas suveržimas laikys tik kurį laiką. Problemą reikia spręsti iš esmės. Reikia ištirti pamatus. Ir išsiaiškinti, ar nepakankamo dydžio poliai sukalti, ar pamatai blogai sutvirtinti, ar kita bėda. Reikia pastatyti daviklius, kurie fiksuotų situaciją, nes dabar nežinome, kiek pastatas susmegęs ir kaip sparčiai tai vyksta. Dabar gavau iš Kultūros ministerijos pranešimą, kad pamatų tyrimui skirti pinigai. Tikiuosi, kad per metus šią problemą išspręsime”, – optimistiškai kalbėjo teatro direktorius.
Optimizmo uostamiesčio teatro vadovui teikia naujojo kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo palaikymas. „Buvau nustebęs, kai jis atvyko į Klaipėdą tik pradėjęs kadenciją. O kai po potvynio nuvažiavome kalbėtis – jis jau detaliai, kaip statybininkas, žinojo visas mūsų bėdas ir pažadėjo skirti valstybės paramą. Ir savo pažadus vykdo”.
Štai stogą jau uždengėme. Šiemet jau žiūrovai nesiskundė, kad šalta, nes uždėjome apie 30 cm izoliacijos sluoksnį. Bėda, kad prie mūsų darbininkų pasirodo nuolat turi stovėti meistras. Dėl to stogo remontas kainavo vieną milijoną 800 tūkst. Lt. O jei susumuoti visas reikalingas investicijas – tai praktiškai pigiau kainuotų naują teatrą pastatyti”, – atsiduso G. Pranckūnas.
Naujam automobiliui reikia garažo
Dar vienas kultūros ministro malonės gestas – Klaipėdos dramos teatrui skirti pinigai lengvajam automobiliui įsigyti. „Iki šiol mes buvome vienintelis teatras Lietuvoje, kuris neturėjo jokio transporto”, – trumpai pakomentavo situaciją pašnekovas.
Šiuo metu jis suka galvą dėl kitos problemos – teatras neturi gamybinės bazės. „Kažkada teatrui buvo pastatyta bazė prie Mėsos kombinato. Ten buvo dirbtuvės dailininkams, boksai mašinoms, vieta suvirinimo technikai. Viskas, ko reikia teatrui. Tačiau buvęs teatro direktorius R. Pletkauskas tas dirbtuves atidavė Muzikiniam teatrui, o pats pasiėmė patalpas buvusiame Kino studijos filiale Mažajame kaimelyje. Kai kino studiją privatizavo – o mus išmetė lauk. Dabar neturime jokių patalpų. Kur gaminti dekoracijas naujiems spektakliams?”, – bėdojo G. Pranckūnas.
Teatras tikisi gauti Kultūros ministerijai priklausančius penkis garažus, kuriais anksčiau naudojosi Klaipėdos filharmonija. Tačiau į juos įleisti statybininkai investavo į valstybines patalpas 150 tūkst. Lt. ir už tai jomis naudojasi. „Deramės, kad jie mus įsileistų bent į kelis boksus, kad turėtume vietą bent suvirinimo darbams”, – dėstė situaciją G. Pranckūnas.
Į sceną grįžta klasika
Klaipėdos dramos teatro direktoriaus veidas nušvito tik pradėjus kalbą apie kūrybinį teatro darbą. „Sunkus, bet geras sezonas buvo ir kūrybiškai, ir finansiškai. Populiariausi šio sezono spektakliai buvo O. Koršunovo režisuotas „Šaltas vaikas”, I. Šeiniaus „Kuprelis”, D. Tamulevičiūtės režisuotas spektaklis „Viskas apie moteris”. Savo žiūrovų sulaukė ir P. Gaidžio režisuotas „Banketas”.
Pastebėjome, kad investicijos samdant gerus režisierius atsiperka. O. Koršunovo „Šaltas vaikas” buvo lankomiausias šį sezoną, jis atsipirko per pusmetį ir jau neša pelną. Todėl režisierių vėl prisiviliojome statyti kito spektaklio. Vasarą prasideda klasikinės Ibseno pjesės „Laukinė antis” repeticijos. Pasak O. Koršunovo, tai bus neeilinis įvykis mūsų teatre, nes šis spektaklis, išliks repertuare labai ilgai. Galės aktoriai keistis, o spektaklis bus.
Man labai malonu, kad režisierius žavisi mūsų teatro viduriniosios kartos aktoriais. Mūsų aktoriai taip pat su džiaugsmu dirba su O. Koršunovu. Jie aukoja savo vasaros atostogas dėl šio spektaklio repeticijų. Pjesė sudėtinga, vien jos nagrinėjimas užtruks mėnesį laiko. Spektaklyje vaidins dvylika aktorių. Premjera numatoma rugsėjo pabaigoje”, – trumpai pasakojo karščiausią teatro naujieną G. Pranckūnas.
O kol sezonas dar nesibaigė režisierius A. Vizgirda repetuoja komediją „Palata nr. 13”. Jos premjera numatoma rugsėjo pradžioje. Šiuos metus Klaipėdos dramos teatro scenoje, pasak G. Pranckūno, galų gale turėtų užbaigti V. Šekspyro „Karaliaus Lyro” premjera. Šį spektaklį režisuoti apsiėmė A. Latėnas.
Gyvuoja rėmėjų dėka
Finansinę teatro situaciją vadovas apibūdina gerai. „Mums didelis pasiekimas, kad neturime jokių skolų. Praktiškai kasmet pragyvename geriau. Ir pagal biudžetinės įstaigos įstatymus privalome kasmet uždirbti po keliolika tūkstančių daugiau. Nors kūrybai nustatyti tokias sąlygas labai sudėtinga. Turime uždirbti per metus virš 400 tūkst. Lt kad išsilaikytume. Valstybė teatrui šiais metais skyrė 60 tūkst. Iš jų mes turime mokėti autorinius honorarus LATGAI, tad pastatymams nieko nelieka. Tad teatras gyvuoja iš privačių rėmėjų lėšų. Pagrindinis teatro rėmėjas yra bankas „Snoras”, stipriai teatrą remia AB „Klaipėdos nafta”, „Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija’, „Klasco”, „Lisco”, viešbutis „Klaipėda”, reklamos studija „Reco”, S. Jokužio spaustuvė-leidykla, UAb „Agrobarteris” ir kt.
Jurga Petronytė