Džordžas Sorosas, žmogus išsilavinęs ir netgi rafinuotas, matyt, puikiai žino, kad imperijos pradeda griūti, kai peržengia tam tikrą ribą ir prieš save pradeda telkti nesugebančius susitarti priešininkus.
Jis taip pat supranta, kad Bilo Klintono puoselėtas multilateranizmas, kai Amerika savo tikslų pasaulyje siekė meilikaudama ir papirkinėdama, o ne atvirai grasindama ir šantažuodama, yra galbūt vienintelis veiksmingas būdas šiai valstybei išlaikyti imperijos statusą.
Šiuo požiūriu prezidento Džordžo Bušo vykdoma beatodairiška politika, skaldanti ir Europą, ir pačią Ameriką, sukelianti sumaištį NATO, sukurianti prielaidas prancūzų, vokiečių ir rusų aljansui bei dedanti pamatus pirmam realiam po Nasero laikų arabų pasaulio susijungimui, be abejonės, veda mūsų šalį poimperinio chaoso link.
Dž. Soroso receptas
Tačiau Dž. Sorosas tariasi žinąs geresnį būdą, kaip išsaugoti Amerikos imperiją.
Megzdamas finansinių srautų voratinklį, raizgydamas lemiamas geopolitiniu požiūriu šalis savo fondais, gaudamas nebylų, tačiau svarų JAV Valstybės departamento pritarimą (beje, netyla kalbos, kad pasaulinio Dž. Soroso tinklo privalumais noriai naudojasi Amerikos specialiosios tarnybos), jis turi pakankamai daug priemonių įsiskverbti į aukščiausius politinių bei ekonominių sukrėtimų susilpnintų valstybių valdžios sluoksnius, užvaldyti pagrindinę žiniasklaidą, uzurpuoti švietimo ir mokslo sistemą, diegti įvairiausius visuomeninius politinius judėjimus, nevyriausybines organizacijas.
Šios darniai veikiančios sistemos dėka politiškai neparankios bei ekonomiškai nelanksčios vyriausybės yra tiesiog priverstos arba keisti savo politiką, arba trauktis ir taip sudaryti galimybę į valdžią ateiti su Dž. Sorosu susijusiems ar tiesiogiai jo tinklo veikiamiems žmonėms.
Taip šalis, prarasdama žymią dalį suvereniteto, ne tik pakliūva į Dž. Soroso bei jo ekonominių finansinių partnerių raizgus, bet ir yra priversta (ironiška, ar ne?) dėkoti savo geradariui. Tačiau svarbiausia, kad tokia šalis tampa „Pax Americana” dalimi ir padeda pratęsti Amerikos imperijos gyvavimą.
Vieta, kur gera sorosams
Taigi imperialistas Dž. Sorosas nesiginčija su imperialistu Dž. Bušu dėl tikslų (juolab, šiandien globalaus kapitalo ir „Pax Americana” plėtra yra neatskiriamai susiję procesai). Jie nesutaria tik dėl priemonių.
Jie abu stengiasi paversti pasaulį vieta, kurioje būtų saugu gyventi tokiems globaliems kapitalistams, kaip Dž. Sorosas, tačiau pastarasis tiesiog netiki „Dž. Bušo projekto” sėkme ir prieš Amerikos prezidento rinkimus sukišo keliasdešimt milijonų dolerių, kad tiesmuka vėzdo politika būtų pakeista, veikiau papildyta, kvepiančių riestainių diplomatija.
Tačiau dabar, po Dž. Bušo pergalės prezidento rinkimuose, Dž. Sorosui erzintis tikrai yra priežasčių: metų metais atvirą visuomenę propagavę fondai tyliai tvirtino savo pozicijas įvairiose pasaulio šalyse, kuriose karštakošiški raudonsprandžio iš Teksaso veiksmai ėmė ne tik stiprinti antiamerikietiškas nuotaikas, bet kai kur ir privertė atkreipti atidesnį žvilgsnį į Soroso imperijos fenomeną.
Žmogus, amerikonizavęs Rytų Europą
Įvairias disidentines apraiškas Rytų Europoje, pavyzdžiui, Solidarumo judėjimą Lenkijoje, Charta 77 Čekoslovakijoje, Andrejų Sacharovą Sovietų Sąjungoje, Dž. Sorosas rėmė dar nuo 1979 metų, tačiau po to, kai 1984 metais Budapešte buvo įkurtas pirmasis Atviros visuomenės institutas, pinigai opoziciniams Rytų Europos judėjimams bei nepriklausomai žiniasklaidai buvo pradėti skirstyti planingai.
Iš pradžių „Dž. Soroso projektas”, apgobtas „atviros visuomenės” aureole, buvo patrauklus intelektualams, elitui ir iš esmės sutapo su Rytų Europos tautų lūkesčiais. Tačiau tik keli įžvalgūs to didžiulius sukrėtimus išgyvenusio regiono protai, beje, Dž. Soroso pinigais prakutusių intelektualų iškart apšaukti komunistais bei marginalais, sugebėjo suvokti pagrindines iš „atviros labdaros” kylančias grėsmes.
Mintis, kad apgaulingomis „pilietinės visuomenės” idėjomis prisidengęs globalus kapitalas, kuriam mažai terūpi tautos, kultūros, idėjos ar principai, siekia (taip pat ir Rytų Europoje) sulaužyti bet kokias savo plėtrai gebančias pasipriešinti struktūras, pirmiausia politines, bei užtikrinti sau pačiam palankias klestėjimo sąlygas, kone oficialiai buvo paskelbta eretiška, politiškai nekorektiška ir netgi nepadoria.
Beje, pats „atviros visuomenės” pranašas, tarsi laužydamas savo paties sistemos nustatytus tabu, su jam būdingu nekuklumu dabar mėgsta tvirtinti, esą būtent jis, Dž. Sorosas, ir amerikonizavęs visą Rytų Europą.
Nuspiriamų kopėčių ideologija
Tai, kad Dž. Soroso „atviros visuomenės” deklaruojami principai gerokai skiriasi nuo darbų, liudija iškalbingi ir toli gražu ne atsitiktiniai pavyzdžiai.
Štai, pavyzdžiui, Serbijoje Dž. Soroso remiamiems reformatoriams nuvertus diktatorių Slobodaną Miloševičių, padėtis žmogaus teisių srityje, daugelio išties nepriklausomų stebėtojų vertinimu, ne tik nepagerėjo, bet netgi pablogėjo. Teisėsaugos savivalė, bauginimai, draudimai bei įkalinimas nenurodžius priežasties, persekiojimai už kritišką žodį tapo norma. Tokią padėtį pasmerkė Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisija ir Helsinkio grupė Britanijoje (seni geri disidentai, vėlokai susivokę, kas iš tiesų vyksta), tačiau „atviros visuomenės” rėmėjai bei pats Dž. Sorosas tyli ir aišku kodėl – jo augintiniai nuosekliai veda šalį globalaus kapitalo nubrėžtu keliu ir būtent tai yra svarbiausia.
Kažkada filosofijos klasikas mokė: užlipus ant stogo, kopėčių vertė sparčiai krenta ir jas galima nuspirti tarsi nereikalingą šlamštą. Įdomu, ar Dž. Sorosas yra subrendęs viešai išrėžti ir šią mintį? Tiksliau, ar visuomenės, kurioms Dž. Sorosas skelbia savo tiesas, remdamas jas tvirta valiuta, jau yra subrendusios tiek, kad galėtų išklausyti cinišką milijardieriaus prisipažinimą: visa ta atvirumo ideologija tėra instrumentas, kopėčios, kuriomis aukštyn ropščiasi globalus kapitalas. Ir dabar jau tas kopėčias galima nuspirti, vis tiek jau nieko nebeįmanoma pakeisti.
Rytų Europos karalius
Praėjus beveik penkiolikai metų po Berlyno sienos griuvimo, Dž. Sorosas drąsiai galėtų būti vadinamas nekarūnuotu Rytų Europos karaliumi. Jo įsteigtų fondų, mokymo įstaigų, visuomeninių organizacijų tinklas, begėdiškai propaguojantis neoliberalaus kapitalizmo vertybes kaip vieninteles teisingas (į praeitį nugrimzdo tuomet savo funkciją atlikęs paties Dž. Soros tvirtinimas, esą niekas negali pasiglemžti tiesos monopolio), dabar jau imasi proamerikietiškai nusiteikusių naujos kartos Rytų Europos politikos lyderių klonavimo.
Ir nenuostabu, kad per tuos metus įvairiais būdais supančiotas Rytų Europos visuomenių elitas ne tik nesugebėjo viešai suformuluoti kritiškesnės pozicijos Dž. Soroso veiklos atžvilgiu, bet ir buvo priverstas užsiimti gėdinga hagiografija, persipinančia su stalinistinėmis asmens kulto tradicijomis.
Štai, pavyzdžiui, „atviros visuomenės” pranašui suteikiant Budapešto garbės piliečio vardą, Vengrijos sostinės meras Gaboras Demszky tvirtino, esą Dž. Sorosas yra tas žmogus, kuriam reikia dėkoti už „struktūrinius ir mentalinius tiek Budapešto, tiek visos Vengrijos poslinkius”. Tiesa, Budapešto meras viešai užmiršo padėkoti už finansinę paramą savo Laisvųjų demokratų partijai, kuri, valdydama kartu su reformuotais komunistais, nuosekliai vykdė nusikalstamos privatizacijos bei neatsakingos ekonomikos liberalizacijos politiką, pavertusia šalį „Pax Americana” dalimi bei lengvu globalaus kapitalo laimikiu.
Dž. Sorosui spjauti į pasekmes
Taip, imperialisto Dž. Soroso ir imperialisto Dž. Bušo veikimo principai skiriasi, tačiau abu jie, vedami nežabotų mesianistinių ambicijų, stumia Ameriką, o kartu ir visą pasaulį į chaosą arba į naują vergovę. Džiugu, kad ir JAV kairieji liberalai, iš pradžių palaikę Dž. Soroso idėjas dėl gėjų santuokų bei narkotikų legalizavimo, jau pradeda atsitokėti.
O tiems, kurie vis dar tiki „atviros visuomenės” ideologija, siūlyčiau tiesiog atidžiau įsiklausyti į tai, ką šneka pats Dž. Sorosas.
Paklaustas apie visais atžvilgiais abejotiną savo vaidmenį spekuliuojant valiutomis, dėl ko ir kilo 1997 metų Pietryčių Azijos krizė, Dž. Sorosas tiesiog atšovė: „Kaip rinkos dalyvis, nesu įpareigotas rūpintis savo veiklos pasekmėmis”.
Taigi ar vis dar tikite, kad taip mąstantis žmogus yra bent kiek suinteresuotas, kaip jo diegiamose „atvirose visuomenėse” gyvens jūsų vaikai ir anūkai?