Į Palangos psichikos sveikatos dienos centrą patį vidurvasarį atvykęs žmogus mūvi ne šortus, o vilki tamsų kostiumą, baltus marškinius ir ryši kaklaraištį. Toks paprastas dalykas – pasirinkti tinkamą aprangą – yra vienas įgūdžių, kuriuos gydantis po psichikos sutrikimų tenka įgyti iš naujo. Kaip ir išsivirti valgyti, apsipirkti prekybos centre ar nueiti į parodą.
Psichikos sveikatos sutrikimus patyręs žmogus atsiduria nepavydėtinoje situacijoje: jis ne tik blogai jaučiasi, bet ir „iškrenta” iš įprastinio gyvenimo. Kaip jam padėti, sumažinti patiriamą šoką, kai jis nebežino, kaip teisingai elgtis paprasčiausiose situacijose?
Nesupranta ir bijo
Aplinkiniai, dažniausiai mažai nutuokiantys apie psichikos sutrikimus, yra pernelyg įsibaiminę, kad su keistokai besielgiančiu žmogumi elgtųsi geranoriškai. „Psichikos liga paveikia žmogaus elgesį ir jausmus, tenka gyventi minčių ir emocijų chaose, o tai yra labai sunku. Žmogus praranda turėtus darbo įgūdžius, kvalifikaciją, darbą ir įgyja stigmą, yra visam laikui paženklintas”, – sako socialinė darbuotoja Sonata Veršelienė.
Psichikos sutrikimų turintiems žmonėms adaptuotis visuomenėje pavyksta padedant psichologams, socialiniams darbuotojams ir kitiems specialistams, kurie dirba psichikos sveikatos centruose. Apie tai kalbėta Kaune surengtame seminare „Tinkamas pirminės psichikos sveikatos priežiūros užtikrinimas”.
Šių centrų specialistams tenka ne tik betarpiškai padėti pacientams, bet ir keisti visuomenės požiūrį į juos. „Žmogus gerai jaučiasi tik tuomet, kai būdamas savimi jis gali būti tarp kitų ir realizuoti save. Psichikos sveikatos sutrikimų turinčius žmones dar labiau nei kitus veikia stresai, informacija apie katastrofas, todėl jiems būtina turėti su kuo pasišnekėti ir drauge leisti laisvalaikį. Sveikiesiems su jais reikėtų elgtis taip, kaip jie elgiasi su kitais žmonėmis, mėginti juos suprasti. Kol kas mes neorganizuojame darbo su savo pacientų artimaisiais grupėmis, nes žmonės tam nepasirengę, bendraujame su kiekvienu individualiai”, – dalijasi patirtimi S.Veršelienė.
Jos įsitikinimu, daugiau apie psichikos sveikatą ir jos sutrikimus reikėtų kalbėti mokyklose ir gydymo įstaigose, tuomet visuomenė taptų tolerantiškesnė. Būtų labai gerai, jei reabilitacija prasidėtų dar nesibaigus gydymui ir pacientas anksčiau įgytų vilties, kad viskas gali sugrįžti į vėžes. Tikėjimas ir viltis, atsakomybė už savo ateitį daro stebuklus.
Viešumos baimė
„Mes pradedame bendrauti su ligoniais, kurie gydomi ūmių būsenų skyriuje, o baigiame nukreipdami į visuomenines organizacijas, klubus, su kuriais bendradarbiaujame. Tačiau tai įvyksta tame etape, kai ligonis jau moka elgtis viešumoje ir jos nebebijo”, – sako Šiaulių psichiatrijos ligoninės slaugos administratorė Laimutė Mikelevičienė.
Ji teigia, kad bendraujant su psichikos ligoniais neskubama įvertinti, kokius įgūdžius jie turi. Įsijungus į dienos centro veiklą paaiškėja tikroji situacija. Vieni nesusidoroja su paprasčiausiais buitiniais darbais, visiškai nesugeba veikti kelių asmenų grupėje ir tenka skirti darbuotoją, kuris bendrauja individualiai.
„Savo pacientų prašome kasdien pildyti veiklos dienyną. Tai padeda stebėti jų pasiekimus ir tuo pačiu disciplinuoja, žmonės žino, kad atėję turi pasistengti ir ką nors nuveikti. Sudaromas savaitės planas ir jie stengiasi sudaryti savo dienotvarkę”, – pasakoja L.Mikelevičienė.
Planuoti ir atsispirti pagundoms
Šiaulių psichiatrijos ligoninės dienos centro lankytojai turi virtuvę, kurioje mokosi gaminti maistą. Išmokę sudaryti meniu, reikalingų produktų sąrašą, socialinio darbuotojo lydimi, eina apsipirkti į prekybos centrą. Planuoti išlaidas bei atsispirti pagundoms yra sunku ir visiškai racionaliai mąstančiam žmogui. Psichikos ligoniams tai padaryti ypač sunku, o jų lėšos paprastai yra ribotos.
Higienos įgūdžiai yra dar viena svarbi sritis. Sunkiai dėmesį sutelkiančiam, nuolat nuotaikų svyravimą jaučiančiam žmogui nėra paprasta kasdien save prižiūrėti ir išeinant iš namų tinkamai apsirengti. Kalbėti apie grupės dalyvių įpročius bei klaidas nėra paprasta. „Radome išeitį – kalbamės apie kitus, pašalinius žmones, gal nelabai mūsų ligonių mėgstamus kaimynus. Tuomet pokalbiai mūsų pacientų nesuerzina ir nepažemina, o jau po kelių dienų jie būna pasirengę užduoti rūpimus klausimus. Moterims turime „saldainiuką” – pokalbius apie makiažą ir šukuosenas”, – šypteli L.Mikelevičienė.
Dienos centro pacientai mokosi skalbti ir dainuoti – yra ne tik skalbimo mašina, bet ir karaokės aparatūra. Ypatingo populiarumo susilaukia pašnekesiai etikos temomis – kaip parašyti sveikinimą, paruošti vaišes svečiams. „Stengiamės, kad viskas, įskaitant rankdarbius, turėtų praktinės reikšmės, nes suaugę žmonės nesimoko to, kas jiems nereikalinga”, – dalijasi patirtimi slaugos specialistė. Ji pasidžiaugia, kad ryšys su buvusiais pacientais nenutrūksta. Pernai įvykęs naujametis vakarėlis su vaišėmis vieno iš pacientų namuose, į kurį jis susikvietė būrelį kitų, buvo tarsi sėkmingai išlaikytas testas. Namai buvo sutvarkyti, o vaišės – puikios.
Tokie paprasti dalykai į normalų bendruomenės gyvenimą siekiančiam sugrįžti žmogui yra didelis pasiekimas.
Sunkusis amžius
Paaugliai dažnai sukelia rūpesčių savo tėvams ir mokytojams net tuomet, jei yra sveiki, o kaip bendrauti su sunkaus amžiaus tarpsnio žmogumi, jei jis dar turi ir psichikos sutrikimų? Be specialistų pagalbos išsiversti sunku, ypač jei norima, kad problemos būtų sprendžiamos, o ne vis labiau komplikuotų jauno žmogaus gyvenimą.
Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros doktorantas Rytis Pakrosnis psichikos sveikatos centrų specialistams pristatė savo tyrimą apie trumpalaikio į sprendimus orientuoto konsultavimo efektyvumą pirminės psichikos sveikatos priežiūros centruose besilankančių paauglių problemoms spręsti.
„Manyčiau, kad toks konsultavimas yra efektyvus, daugiau nei 60 proc. mūsų tyrimo dalyvių manė, kad jų problemos yra bent iš dalies išspręstos. Tam pakako vos 3-4 konsultacijų, o visą jų ciklą baigė dauguma dalyvių, anksčiau laiko jas nutraukė tik 17 proc. dalyvavusiųjų šioje programoje. Paprastai programų nebaigia daugiau nei pusė tos amžiaus grupės dalyvių”, – sako R.Pakrosnis.
Nuolat blogai nusiteikęs egocentriškas paauglys yra tikras išmėginimas aplinkiniams, nesvarbu, kokios priežastys nulemia jo elgesį. Paauglių problemos dažniausiai būna susijusios su tarpasmeniniais santykiais. Jie būna pašliję ne tik su tėvais ir kitais suaugusiaisiais, bet ir su bendraamžiais. Bloga savijauta ir negatyvi aplinkinių reakcija į jų elgesį taip pat nepalengvina gyvenimo.
Problemos vertinamos kaip išspręstos tuomet, kai sumažėja konfliktų, o paauglio elgesys pakinta į gera ne tik jo paties, bet ir aplinkinių vertinimu.
„Pagarba paauglio asmenybei ir jo išsakomai nuomonei, orientacija į ateitį, o ne ilgi pašnekesiai apie skausmingą praeitį ir į sprendimus orientuotos programos trumpumas, leidžiantis taupyti laiką, nulėmė jos efektyvumą”, – mano R.Pakrosnis.
Daiva Valevičienė
🙄 😕 😡