Našlaičių gyvenimas sudėtingas, ypatingai Rytų Europoje, kur valstybinių institucijų rūpinimasis kartais apsiriboja maitinimu ir pervystymu su minimaliu bendravimu. Šis nesirūpinimas gali padaryti didžiulę emocinę ir fizinę žalą, ypač didelės įtakos turinčią vaiko neurobiologijai. Naujo tyrimo duomenimis, iš tokių institucijų įvaikinti vaikai, kurie naujuose namuose praleidžia tris metus, vis dar turi sumažėjusį kiekį hormonų, kurie be kitų dalykų siejami su prisirišimu, rūpinimusi, bendravimu ir streso reguliavimu. Naudodami šlapimo pavyzdžius mokslininkai nustatė, kad įvaikinti našlaičiai turi gerokai mažiau vazopresino – hormono, kuris vaidina svarbų vaidmenį atpažįstant šeimos narius. Tyrimo autoriai teigia, kad turėjo retą galimybę stebėti vaikus, kurie augo ypatingai nenormalioje socialinėje aplinkoje, kur jais nebuvo įprastai rūpinamasi. Šio eksperimento rezultatai leidžia manyti, kad netipiškas įprastinių mechanizmų funkcionavimas gali paaiškinti, iš kur atsiranda vaikų, kuriais buvo per menkai rūpinamasi, socialinės ir emocinės problemos. Mokslininkai perspėja, kad tai nereiškia, jog vaikai visiškai negali sukurti normalių santykių, tačiau tai gali paaiškinti, kodėl jie vienodai reaguoja į nepažįstamuosius ir į savo naujas šeimas, kodėl jiems sunku susidraugauti. Tyrėjų nuomone, šiuo atveju biologinis pagrindas gali paaiškinti socialines problemas ir padėti rasti būdus, kaip jas spręsti.
Šaltinis: Scientific American