Naujo tyrimo duomenimis, plačiai paplitęs daug fosforo turinčių trąšų naudojimas pramoniniame žemės ūkyje pakeičia netoliese esančių ežerų cheminę sudėtį. Net jei natūralus gamtinis šių elementų indėlis yra gerokai sumažinamas, rezultatai rodo, kad poveikis gali būti jaučiamas ištisus dešimtmečius. Styvenas R. Karpenteris (Stephen R. Carpenter) iš Viskonsino – Madisono universiteto sukūrė susikaupusio fosforo aplink Mendota ežerą (tai gėlo vandens telkinys Madisone, Viskonsino valstijoje) modelį. Šio ežero baseine apie 80 procentų žemės yra naudojama žemės ūkio veiklai. Styvenas R. Karpenteris atkreipia dėmesį į tai, kad visame pasaulyje vyrauja tokios pat tendencijos ir leidžia manyti, kad šio tyrimo rezultatai gali būti taikomi daugeliui kitų panašių ežerų visame pasaulyje. Į dirvožemį dėl žmogaus veiklos pakliūna gerokai daugiau fosforo, nei patektų natūraliomis gamtinėmis sąlygomis. Kai ežero vandenyje atsiranda per daug maistinių medžiagų, vandens dumbliai gali imti augti taip greitai, kad dėl jų gausos deguonies nebegaus kiti ežero gyventojai, įskaitant ir žuvis. Šis procesas, vadinamas eutrofikacija, gali tęstis ištisus metus. Iš tiesų paprastas Styveno R. Karpenterio modelis leidžia manyti, kad eutrofinė ežerų būklė gali trukti šimtus metų. Intensyvus trąšų naudojimas prasidėjo maždaug praeito amžiaus viduryje, o eutrofikacija tuo metu iškilo kaip sąlyginai nauja gamtos apsaugos problema. Be to, tyrimo autorius atkreipia dėmesį į tai, kad vandens baseine atsiranda labai didelis kiekis fosforo, kuris dar nėra patekęs į ežerą, todėl jau dabar turėtų būti imtasi veiksmų reguliuojant dirvožemio būklę ir stabdant eroziją, kad galima būtų pagerinti vandens kokybę.
Šaltinis: Scientific American