Kažin ar Panevėžio meras žino, ką sukūrė Čingischanas?
Į šį klausimą Vitas Matuzas turi atsakyti ekspromtu. Jeigu meras akimoju neatsakys, vadinasi, jis negali vadovauti miestui.
Toks pat testas ir mero pavaduotojams – Petrui Luomanui bei Kastyčiui Vainauskui. Ir visai miesto tarybai.
Be to, papildomai visiems privaloma atsiskaityti muzikologijos srityje.
Kilo fortepijono skandalas
Tokį egzaminą Panevėžio vadovams surengė buvusi panevėžietė, 60 metų humanitarinių mokslų daktarė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, buvusio J.Miltinio dramos teatro aktoriaus ir režisieriaus Jono Aleknos duktė.
Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinių komunikacijų instituto docentės R.Aleknaitės-Bieliauskienės atvirą laišką savivaldybė gavo po to, kai valdžią sudrebino fortepijono, kitaip tariant – rojalio, skandalas.
Kaip jau rašė „Panevėžio rytas”, skandalas kilo po to, kai miesto tarybos nariai išsiaiškino, kad už kultūrą neatsakingas vicemeras P.Luomanas savarankiškai, nepasitaręs net su už kultūrą atsakingu kitu vicemeru K.Vainausku, nusprendė nupirkti miestui šį instrumentą.
Gėda neturėti instrumento
Oponentų priremtas prie sienos P.Luomanas nesugebėjo dorai paaiškinti, kodėl jis užsiėmė saviveikla ir nepristatė su pinigų skyrimu susijusio klausimo taip, kaip dera.
Todėl jam nieko kito neliko, kaip savo gynybai pasirinkti puolimą – esą naujas instrumentas gyvybiškai būtinas, nes miestas dabar verčiasi tik su skolintu fortepijonu, todėl nukenčia miesto prestižas.
P.Luomano ginti puolė miesto muzikantai ir muzikinių įstaigų vadovai. Jie taip pat tvirtino, kad savo gero instrumento neturėjimas atbaido nuo Panevėžio solidesnius atlikėjus.
Daug žino tik jos studentai
Tuomet miesto valdžia gavo laišką ir iš pianistės bei muzikologės R.Aleknaitės-Bieliauskienės.
Šis laiškas gerokai sujudino miesto visuomenę – apie jį dabar emocingai diskutuojama inteligentų ir intelektualų sluoksniuose.
Mat šis laiškas, kaip vėliau pripažino ir valdžios atstovai, nepasižymėjo ypatingu mandagumu, saiko jausmu ir aiškia logika.
Nors vilnietės tekstas prasidėjo nuo klausimo apie Čingischaną, tačiau, anot autorės, tai jau buvo antras klausimas „iki 40 metų esantiems miesto „tėvams”. Pirmas, kaip teigė docentė, primityvus klausimėlis jau buvęs užduotas anksčiau ir į jį niekas neįstengė atsakyti.
„Kas yra tas nelemtas rojalis?” – toks buvęs tas pirmas klausimas.
Toliau „visa širdimi panevėžietė” mokslų daktarė ėmė dėstyti, kad panevėžiečių per skandalą vartotas žodis „rojalis” apskritai neegzistuoja lietuvių kalboje ir šią tiesą, pasak R.Aleknaitės-Bieliauskienės, žino visi jos studentai.
Nemoka naudotis enciklopedijomis
Laiško autorė pripažino, kad tuo klausimu galėtų pasidomėti enciklopedijose ir patys panevėžiečiai, tačiau leido suprasti, kad provincijos gyventojai to nesugebės padaryti.
„Tačiau dar reikia žinoti, kaip enciklopedijomis naudotis. Todėl paaiškinsiu”, – maloniai sutiko sostinės gyventoja.
Ir pradėjo aiškinti. Nuo visokių prancūziškų, vokiškų iki rusiškų fortepijono reikšmių.
Rojaliu fortepijoną esą vadina tik rusai, o visas Vakarų pasaulis tokio žodžio nežinąs.
Galiausiai R.Aleknaitė-Bieliauskienė priminė, jog tai – klavišiniai instrumentai, ir dar pasitikslino, kad panevėžiečiai tikriausiai žino, jog tai – ne mušamieji.
Į laiško pabaigą docentė vis dėlto pasidžiaugė, kad jos gimtajame mieste dar atsiranda ir šviesesnių žmonių.
„Ne tik tokių, kurie žino instrumentų pavadinimus, bet ir stengiasi, kad miesto kultūrinis intelektas augtų. Kad reikia prusinti ne tik jaunuomenę, bet ir valdžios žmones”, – rašė laiško autorė.
Galop R.Aleknaitė-Bieliauskienė atskleidė ir savo laiško tikslą – jos rūpestį ir jaudinimąsi, kad miestas teturi skolintą fortepijoną, o Juozo Miltinio palikimo studijų centras neturi net pianino.
Vicemeras pamoką išmoko
Šis laiškas miesto valdžios sluoksniuose turėjo atgarsį.
Mero sekretoriatas žiniasklaidai jį išplatino su prierašu, jog iš tiesų gal „sykį pradėkime jau ne tik jaustis, bet ir būti bendruomene”.
O pastarajame, prieš savaitę vykusiame, tarybos posėdyje vicemeras P.Luomanas ėmė pabrėžti, kad instrumentas, dėl kurio pirkimo visi ginčijasi, yra ne rojalis, o fortepijonas.
„Rojalis” – geras žodis
Tačiau kalbininkai iš tokių vicemero pastangų galėtų tik pasišaipyti. Žodis „rojalis” yra pripažintas lietuvių kalboje ir vartotinas.
„Jei to žodžio bijomės, tai greit ir savęs bijosime. „Rojalis” visuose lietuvių kalbos žodynuose yra įrašytas, netgi seniausiame. Ir niekur nėra nurodyta, kad šis terminas neteiktinas ar nevartotinas”, – sakė savivaldybės vyriausioji kalbos tvarkytoja Regina Semionovienė.
Pasak R.Semionovienės, žodynai aiškina, kad rojalis yra tam tikra fortepijono atmaina – koncertinis fortepijonas.
Abu tą patį muzikinį instrumentą reiškiantys žodžiai – tiek „fortepijonas”, tiek ir „rojalis” – tarptautiniai žodžiai.
Humanitarė pridarė klaidų
Humanitarinių mokslų daktarė R.Aleknaitė-Bieliauskienė savo laiške negailėjo piktų žodžių mažaraščiams, neturintiems elementarios kultūrinės orientacijos žmonėms.
Tačiau pačios docentės laiške – ne tik panieka, įžeidinėjimai ir užgauliojimai provincijos gyventojams, bet ir gausybė lietuvių kalbos kultūros klaidų.
Docentė vartoja baisų vertalą iš rusų kalbos „pasekoje”, nors reikėtų vietoj jo sakyti „todėl”.
Čingischano vardą docentė rašo su brūkšneliu, nors reikėtų vienu žodžiu, kaip nurodo enciklopedijos. R.Semionovienė senovinių žodžių žodynėlyje dar rado „Čingis Chano” variantą.
Laiško autorės teiginį „rusų kalboje taip vadinamas fortepijonas” reikėtų keisti „rusų kalba taip vadinamas fortepijonas”. Straipsniai, pasak R.Aleknaitės-Bieliauskienės, „nekompetetingi”, nors turėtų būti „nekompetentingi”.
Sostinės atstovė norėtų „prūsinti” panevėžiečius, tačiau reikėtų iš tiesų tik „prusinti”.
Laiške yra ir nemažai skyrybos klaidų.
Galėjo išsiversti be užgaulių
„Jei atvirai, tai tas laiškas truputį negražus”, – pripažino ir miesto tarybos sekretoriato vyriausioji ryšių su visuomene specialistė Jarda Paukštienė.
Mero patarėja teigė, kad sostinėje gyvenanti mokslų daktarė galėjo išsiversti be užgaulių ir taip nežeminti panevėžiečių.
J.Paukštienė prisipažino ir su meru aptarusi tą laišką. V.Matuzas taip pat nusistebėjęs laiško tonu ir užduotais klausimais.
Paklausta, ar meras, o ir ji pati, galėjo atsakyti į laiško autorės testo klausimą apie Čingischaną, patarėja atsakė, jog – ne iš karto.
Tiesiog sugluminęs ir logiškai mąstyti iš karto neleidęs pats laiško tonas.
„Tai mongolų vadas, įkūręs didžiausią pasaulyje imperiją”, – Čingischaną apibūdino J.Paukštienė.
Mero patarėja teigė mananti, kad žodį „rojalis” galima vartoti, nes žodynuose jis yra.
Tarybos sekretoriato vyriausioji ryšių su visuomene specialistė sakė, kad R.Aleknaitė-Bieliauskienė yra aktyvi kraštiečių klubo narė, kartais mėgstanti aktualiais klausimais „padrebinti” ir miesto merą.
J.Paukštienė manė, kad reikėtų ir suprasti mokslų daktarę bei būti atlaidesniems jos aštrumui, nes ši asmenybė esanti galbūt pernelyg emocinga ir ekspresyvi.
Palaiko docentės teiginį
Tačiau P.Luomanas laikėsi R.Aleknaitės-Bieliauskienės nuomonės, kad „rojalis” – nevartotinas žodis.
„Tai tik žargonas”, – teigė vicemeras ir pabandė tai paaiškinti netgi fortepijonų matmenimis.
P.Luomanas vis dėlto manė, kad muzikologė pernelyg piktą parašė laišką, galėjo kalbėti ir kitaip. Vicemero nuomone, kuo žmonės labiau išprusę, tuo jie paprasčiau ir maloniau bendrauja su kitais.
Mero pavaduotojas tikisi, kad, kaip politikai pagaliau ir nusprendė, miestas įsigis padorų fortepijoną.
„Tokį, kad nereikėtų groti alkūnėmis”, – šmaikštavo P.Luomanas.
Docentė kalbėjo nenoriai
Susisiekti su R.Aleknaite-Bieliauskiene „Panevėžio rytui” nebuvo lengva.
Docentės darbovietė sutiko duoti tik moters elektroninio pašto adresą. Tačiau į laišką elektroniniu paštu vilnietė neatsakė.
Vėliau mobiliuoju telefonu R.Aleknaitė-Bieliauskienė taip pat nenoriai kalbėjo.
Mokslų daktarė tik paaiškino, jog laišką ji rašė ne merui ar kitiems miesto vadovams, o visiems neraštingiems ir tamsiems žmonėms, pradedant žurnalistais ir baigiant visais kitais, nepriklausomai nuo to, kokias jie pareigas užima. Ir testas buvęs skirtas jiems.
„Jei elementarių dalykų žmogus nežino, tai apie ką čia kalbėti”, – teigė pašnekovė.
Docentė vis tiek tvirtai laikėsi nuomonės, kad „rojalis” – lietuviams nevartotinas žodis. Kitaip teigiantiems kalbininkams ji patarė paimti ir pavartyti dar vieną kokią knygą.
„Aš esu šios srities specialistė”, – žurnalistės argumentus nukirto R.Aleknaitė-Bieliauskienė.
Pabandžius pasiaiškinti, kodėl testui buvo parinktas klausimas apie Čingischaną ir koks turėjo būti atsakymas į jį, pašnekovė atrėžė, kad į kvailus klausimus neatsako.
„Su dangumi kalbamės”, – reziumavo docentė ir atsisveikino.
Limina Kepalaitė
„Panevėžio rytas”