Ekonominės sąlygos gudrauti verčia visą Europą

Tokie procesai, kokie pastaruoju metu vyksta Airijoje, kur laivų savininkai atsisako ne tik nacionalinės vėliavos, bet ir savų jūrininkų, o pastaruosius ginančios profsąjungos jau rengia protesto akcijas, nesvetimi visai Europai.

Vienas viešai nenorėjęs būti įvardytas mūsų šalies laivų savininkų atstovas, komentuodamas Airijos keltų kompanijos „Irish Ferries” siekį pakeisti savo laivuose nacionalinę vėliavą į Kipro, atleisti airių jūrininkus, kuriems reikia mokėti didelius atlyginimus, ir samdyti pigiau savo darbo jėgą parduodančius Latvijos ir Lietuvos piliečius, buvo atviras. „Ir aš taip daryčiau”, – sakė jis „Vakarų ekspresui”.

Tuo tarpu su Klaipėdoje reziduojančiu Tarptautinės transporto darbuotojų federacijos (ITF) inspektoriumi Lietuvoje Andrejumi Černovu šiomis dienomis vėl susisiekė ITF koordinatorius iš Škotijos, kuruojantis inspektorius Didžiojoje Britanijoje.

Jis užsiminė, jog, galimas daiktas, kompanija „Irish Ferries”, kurios keltai kursuoja tarp Airijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, sutiks derėtis su šį penktadienį masinius protestus rengiančių profsąjungų atstovais.

ITF inspektorius iš Škotijos, be kita ko, domėjosi ir jūrininkų atlyginimais Lietuvos keltuose.

Priverstiniai mokesčiai

„Kiekvienas nori pasiekti kuo geresnį galutinį darbo rezultatą. Dabar situacija tokia: visi aplinkui plaukioja su „patogia” vėliava, o tu kaip koks… – su Lietuvos, moki visus mokesčius, kurie privalomi ūkio subjektui, visus socialinius mokesčius, kaip ir dirbantieji krante, ir dar pelno mokestį”, – piktinosi vienas Lietuvos laivų savininkų atstovas.

Pasak jo, „patogios” vėliavos šalyse pelno mokestis nemokamas. Vietoje jo ta šalis renka tam tikrą administracinį mokestį, kartais tonažo mokestį. Paprastai yra nustatyti nuolatiniai simboliniai mokesčiai, ir laivo savininkas visada tiksliai žino, kiek jam reikės mokėti.

Socialinio draudimo mokesčiai taip pat nemokami, nes jūrininkai dirba pagal kontraktus. Jie gauna atlyginimą ir – ką nori, tą su tais pinigais daro. Nori, moka socialinio draudimo įmoką savo šalyje, nenori – nemoka. O Lietuvoje, kaip ir kai kuriose kitose Europos valstybėse, mokesčiai yra priverstiniai.

Vieno laivo kompanijos

Be to, pašnekovo manymu, visi laivai, kurie registruoti „pigių” vėliavų šalyse, paprastai priklauso vadinamosioms vieno laivo kompanijoms. Didelė laivybos kompanija gali turėti daug vieno laivo kompanijų. Tai teisiniu aspektu labai naudinga laivo savininkui, jeigu įvyksta koks nors incidentas, tarkime, laivas užteršia aplinką, patiria avariją ir t.t.

Tokiais atvejais mažiau civilizuotose, pavyzdžiui, arabų, Afrikos, Pietų Amerikos ar kitose šalyse tuojau pat ieškoma, ką būtų galima areštuoti, kol tiriamos incidento aplinkybės. Didelės laivybos kompanijos rizikuoja visais savo laivais, o jeigu tai yra vieno laivo kompanija, tas vienintelis ir gaudomas po visą pasaulį.

Paklaustas, ar Lietuvoje negali būti įregistruota vieno laivo kompanija, pašnekovas atsakė: „Čia būtinai reikia steigti uždarąją akcinę bendrovę, samdyti generalinį direktorių, buhalterį, kuris vestų apskaitą… Būtina turėti viską, kas privalu bet kokiai įmonei. O „pigių” vėliavų šalyse tokių reikalavimų nėra. Europa ne be reikalo susizgribo, kad reikia remti laivybos verslą, artinti jo sąlygas prie tų, kurios yra „patogių” vėliavų šalyse.”

Laivų savininkų atstovo manymu, Airijoje, ko gero, nėra specialių teisinių nuostatų dėl laivybos verslo sąlygų, vadovaujamasi tik bendra sistema, kaip ir Lietuvoje, todėl tos šalies laivų savininkai ieško prieglobsčio kitur.

Reikia pinigų

„Pigios” vėliavos pastaruoju metu kritikuojamos visame pasaulyje. Apie Tarptautinės transporto darbuotojų federacijos kovą su jomis ne kartą rašė ir „Vakarų ekspresas”.

Tačiau laivų savininkai jas teisina ekonominėmis sąlygomis: „Savininkui, registravusiam laivą „pigios” vėliavos šalyje, visada lieka daugiau pinigų investuoti į laivus. Tos vėliavos kritikuojamos, esą skriaudžiami žmonės ir panašiai. Tačiau laivo savininkas turi kitą interesą – jam tereikia uždirbti pinigų, ir viskas”, – aiškina likti nežinomas norėjęs Lietuvos laivų savininkų atstovas.

Pašnekovo žiniomis, pastaruoju metu daugelis laivų savininkų jau atsisako Kipro vėliavos ir mažai kas registruoja jame savo laivus, nes po šios šalies įstojimo į Europos Sąjungą (ES) sąlygos keičiasi. Panaši situacija – ir Maltoje. Tačiau, jo teigimu, šios šalys dar turi pereinamąjį laikotarpį reikalavimams suvienodinti.

ITF inspektorius Lietuvoje A. Černovas sako, jog Kipro vėliava dar nėra išbraukta iš „pigių” vėliavų sąrašo. O anot Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininko Petro Bekėžos, nors Kipras jau yra ES šalis, tačiau, jeigu jame savo laivą registruoja kitos šalies, ne Kipro, pilietis, tada jo vėliava pripažįstama kaip „patogi”. Kipras dar yra kaip laisva zona, kurioje galima registruoti laivus.

Lemia ekonomika

Lietuvos laivų savininkų asociacijos prezidentas, AB „Limarko” laivininkystės kompanijos vadovas Vytautas Lygnugaris, paprašytas apibūdinti situaciją Airijoje, sakė, jog šioje šalyje tik šiuo metu yra šiek tiek aštresnė situacija nei kitose, o apskritai panašus procesas visoje Europoje vyksta jau ne vienerius metus.

„Ko gero, „Irish Ferries” akcininkai, norėdami gauti didesnį pelną, ieško kaštų mažinimo būdų. Vienas jų – samdyti pigesnę darbo jėgą. Ir Lietuvoje tokie dalykai vyksta įvairiuose sektoriuose, ne tik jūriniame. Mūsų šalies įmonės irgi ieško variantų, kaip mažinti kaštus. Pavyzdžiui, kuria įmones Baltarusijoje ar Ukrainoje. Aš tai vertinu kaip normalų procesą, išprovokuotą ekonominių sąlygų vienoje ar kitoje valstybėje. Matyt, Airijoje laivo savininkas neturi tam tikrų lengvatų, toje valstybėje nėra fiskalinių priemonių. Todėl Lietuvos piliečiai, dirbdami už mažesnius atlyginimus, gali nukonkuruoti airius jų pačių šalyje”,- kalbėjo Lietuvos laivų savininkų asociacijos prezidentas.

Beje, apie 35-40 proc. visų laivų savininkų kaštų sudaro lėšos, susijusios su įgulų išlaikymu, mokesčiais, atlyginimais. Paklaustas, ar pigesnės darbo jėgos samdymas yra lengviausias kelias laivo savininkui sumažinti savo kaštus, V. Lygnugaris atsakė: „Aš taip nedrįsčiau sakyti. Klausimas sprendžiamas kompleksiškai. Tai yra vienas iš būdų, bet jis labai efektyvus”.

Laivybos verslas nematomas

Europoje vyksta didžiulė konkurencija tarp laivybos kompanijų. Todėl kiekviena valstybė savo laivybos verslui turi sukurti palankią ekonominę aplinką, kad paskui nereikėtų gailėtis prarasto laivyno.

V. Lygnugario manymu, šioje situacijoje veiksminga priemonė gali būti tik valstybės parama, nes kitų svertų nėra.

„Laivybos verslas mūsų valstybėje beveik nematomas, tačiau mūsų laivai matomi pasaulyje, kur jie dirba”, – sako jis.

Apibūdindamas Lietuvos laivybos kompanijų būklę šiandien, V. Lygnugaris sakė: „Jų būklė yra sudėtinga. Laivyba – be galo kapitalui imlus verslas. Be realios valstybės pagalbos mokesčių, įstatymų atžvilgiu, šitas verslas praktiškai yra pasmerktas žlugti. Anksčiau ar vėliau tie žmonės, kurie užsiima šiuo verslu, turės išvesti savo laivus į kitas valstybes, kuriose bus galima tą verslą plėtoti. Jeigu lietuviai nori konkuruoti globaliame laivybos versle, turi imtis tam tikrų veiksmų”.

Jūrininkai – kosmopolitai

Tačiau nereikia turėti iliuzijų, kad jūrininkai prisiriš prie Lietuvos. Jie – kosmopolitai: šiandien gali dirbti Airijoje, rytoj – Lietuvoje. Jiems nėra jokio skirtumo, kokiuose laivuose dirbti, kad tik jie gautų normalų atlyginimą.

Pasak V. Lygnugario, dažnai užduodamas klausimas, kodėl jūrininkams, o ne, tarkime, statybininkams reikia daryti „Sodros” mokesčio išimtį. „Todėl, kad statybininkas stato Lietuvoje, o jūrininkas – ne. Dirbdamas laivuose, jis nesinaudoja Lietuvos valstybės infrastruktūra, kurią jis kuria mokėdamas mokesčius. O ką jam duoda valstybė?” – aiškino asociacijos vadovas.

Laivų savininkai už jūrininkų draudimą moka du kartus: vieną kartą – laivų savininkų tarpusavio draudimo klubams, kitą – „Sodrai”. Jeigu jūrininkui nutinka bėda būnant laive jūroje ir jis, pavyzdžiui, sraigtasparniu gabenamas į ligoninę, už tai „Sodra” nemoka, tas rūpestis tenka laivo savininkui.

ES – be jūrinės politikos

Situacija laivybos atžvilgiu prasta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES.

Visame Sąjungos jūrų ūkyje, įskaitant ir uostus, ir žvejybą, ir pramonę, dirba daugiau kaip 2,5 mln. žmonių. Nors jūrinio sektoriaus reikšmė jos ekonomikoje yra didžiulė, tačiau ES iki šiol neturėjo bendros jūrų politikos.

Užtat praėjusį dešimtmetį ES jūrų transportas buvo susidūręs su didžiulėmis problemomis: laivai buvo perregistruojami vadinamųjų pigių vėliavų šalyse, tik 13 proc. pasaulio laivų plaukiojo su ES šalių vėliavomis, ES šalių jūrininkų skaičius juose sumažėjo iki 37 proc. Tokia padėtis vertė ieškoti tos bendros politikos.

Užtat dabar vienas iš prioritetinių 2005-2009 metų Europos Komisijos uždavinių – bendros Europos jūrinės politikos sukūrimas. Deja, šis darbas pradėtas tik šių metų pradžioje. Rengiama vadinamoji Žalioji knyga, preliminarus dokumentas – pagrindinės gairės, kurias Europos Komisija turėtų patvirtinti 2006 metų pradžioje.
Dalia Bikauskaitė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Ekonominės sąlygos gudrauti verčia visą Europą"

  1. Na visai gudriai sugalvojo keisti laivo vėliavą ir samdyti žmones už mažesnę algą. Juk jei įstatymas to nedraudžia, tai gerai ir darbdaviui ir pigios darbo jėgos žmonėms 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.