Ką žada dujų kainų šuolis?

Reikia peržiūrėti metodiką

Pijus Ralys, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas:

– Vertindami gamtinių dujų brangimą beveik visi apžvalgininkai lig šiol daugiausia dėmesio skyrė problemoms, su kuriomis susidurs savo būstus dujomis besišildantys gyventojai, ir jau pradėjo kalbėti apie būdus, kaip sumažinti jiems teksiančią finansinę naštą, PVM mažinimą ir t.t. Tačiau realiai šis sektorius suvartoja mažiau nei ketvirtį visų į Lietuvą importuojamų dujų. Likusi dalis tenka pramonei ir toms šakoms, kur dujų dalis kaštuose yra didesnė nei 10 proc., – bus tikrai striuka. Tarkim, ne pačius geriausius laikus gyvenančiam Panevėžio „Ekranui” ar stiklininkams pastarasis kainų šuolis yra smūgis žemiau juostos.

Mūsų įsitikinimu, vienas nedaugelio būdų amortizuoti neigiamus padarinius – peržiūrėti kainodaros metodiką, tiksliau iš naujo įvertinti tą kainos dalį, kurią lemia transportavimo išlaidos. Kol kas yra taip, kad ir nedidelės įmonės, suvartojančios sąlyginai nedidelius dujų kiekius, ir pramonės monstrai, deginantys šio kuro tiek, kiek didžiausi šalies miestai, už transportavimą moka vienodą kainą. Tai yra nelogiška ir neteisinga. Valstybė turėtų į šias problemas žiūrėti kur kas lanksčiau, nes šoktelėję gamybos kaštai kai kurias pramonės šakas gali padaryti nekonkurencingas.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos nariai artimiausiu metu ketina analizuoti visą informaciją, susijusią su dujų kainų pokyčiais, rengti tam tikrus pasiūlymus ir diskutuoti dėl jų įgyvendinimo tiek su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, tiek su „Lietuvos dujų” vadovais. Tikimės visų jų supratimo ir geranoriškumo, nes dujos ateityje greičiausiai tik dar labiau brangs, ir pramonininkų padėtis dar labiau komplikuosis.

Progos neišnaudotos

Antanas Bosas, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas:

– Gerokai didesnės dujų kainos – absoliučiai visus paliesianti problema. Tiesa, mažiau bėdų turės tos įmonės, kurios sugebėjo gyventi ne tik šia diena, bet mąstydamos apie ateitį rūpinosi alternatyvia energetika. Tarkim, investavę į technologijas, leidžiančias katilines kūrenti biokuru ar įvairiomis atliekomis, dujų ir mazuto kainų augimą dabar gali stebėti pernelyg nesijaudindami dėl prasidėjusių procesų. Jie gali nebijoti, kad dujos greitai pas mus kainuos tiek pat arba beveik tiek pat, kaip ir visoje Vakarų Europoje.

Žinoma, šią problemą buvo galima spręsti priėmus Gamtinių dujų įstatymo pataisas, numatančias dujų importuotojų antkainių reguliavimą. Tai padarius, šiandien būtų išlošę visi. Deja, proga praleista. „Lietuvos dujų” privatizavimo sutartyje numatytų sąlygų bei įsipareigojimų terminai baigiasi kitų metų sausį, o drauge šiai įmonei bei „Dujotekanai” atrišamos rankos su kainomis daryti tai, ką širdis geidžia.

Beje, „Lietuvos dujos” lig šiol praktiškai neinvestavo į dujotiekių infrastruktūrą. Tiksliau investuodavo tiek, kiek reikėdavo naujų vartotojų prijungimui. Lietuvoje netgi nenaudojamos savos kompresorinės, nes lig šiol pakakdavo slėgio, kurį sukurdavo Pskovo kompresorinė. Visa tai leidžia spėti, kad dujininkai netrukus pradės baksnoti pirštu į prastą magistralinių bei skirstomųjų dujotiekių vamzdynų būklę ir kalbėti apie dujų transportavimo tarifų didinimą.

Problema – efektyvumas

Prof. Rimantas Rudzkis, „Nord/LB banko” makroekonomikos analitikas:

– Paskelbti duomenys apie kitų metų pradžioje įsigaliosiančias gamtinių dujų kainas leidžia prognozuoti, kad būsimieji tarifai vartojimo kainų indeksą padidins maždaug 0,26 proc. T.y. maždaug tokia dalimi šoktelės ir infliacija. Tai prasta žinia, nes Lietuva ir šiaip balansuoja ant paties Mastrichto kriterijų įvykdymo ribos – dujų kainų šuolis gali gerokai komplikuoti euro įvedimo procesus.

Kalbant apie kitus rūpesčius, kuriuos sukels brangstanti energetika, reikėtų išskirti Lietuvos chemijos pramonės, stiklo, maisto gamybos įmones. Daugeliui šios permainos tikrai bus „sprangios”, nes mūsiškė energetika yra gana neefektyvi.

Anglai, sulaukę žinių apie jų rinkoje numatomą dujų kainų šuolį, jau apskaičiavo, kokiuose sektoriuose ir kokių nuostolių ar netgi bankrotų galima tikėtis. Manau, kad panašūs dalykai gresia ir Lietuvai, nes mūsų pramonė labai imli energetikai.

„Eurostato” duomenimis, BVP ir sunaudojamos energijos santykis mūsų šalyje maždaug 6 kartus viršija Europos Sąjungos vidurkį. Jei šioje srityje nebus rimtų permainų, jokia alternatyvi energetika, durpių, malkų ar karklų deginimas nepadės arba padės labai nedaug. Reikia gerokai daugiau dėmesio skirti pastatų renovavimui, energiją taupančių technologijų diegimui ir pan. Priešingu atveju kalbėti apie ūkio konkurencingumą nėra ko.

Ar Rusija bandys iš to daryti kokią nors politiką? Kol kas sunku pasakyti, nes gamtinių dujų kainos vienu metu keliamos praktiškai visoms šalims tiek Rytuose, tiek Vakaruose.

Nesu didelis Lietuvos vidaus politikos ekspertas, bet man atrodo, kad pavasarį audringai svarstyto Gamtinių dujų įstatymo atidėjimas neleido „Gazprom” atsisakyti suderėtos kainos skaičiavimo formulės. Mums dujos pabrango mažiau nei teoriškai galėjo pabrangti. Tikėtina, kad 2007-2008 metais kainos gali šokti aukštyn dar kartą ir pamažu priartėti prie ES kainų.

Stimulas permainoms

Prof. Vidmantas Jankauskas, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas:

– Pastaruoju metu teko nemažai diskutuoti su Statistikos departamento specialistais apie dujų įtaką infliacijai. Jie pateikė skaičiavimus, kad beveik 30 proc. auganti kaina minėtą rodiklį greičiausiai padidins 0,2 – 0,3 proc.

Kalbant apie pramonę, drįstu spėti, kad daugumai įmonių tarifų permainos turės gana nedidelį poveikį. Tarkim, „Vilniaus duona” prieš kurį laiką skelbė, kad dujos jų sąnaudose sudaro tik apie 5 proc., todėl 20 proc. kainos ūgtelėjimas jiems tikrai neturėtų sukelti daug rūpesčių. Žinoma, kitokia padėtis yra, tarkim, „Ekrane” ar stiklo gamybos įmonėse. Dar po kiek laiko brangstančios dujos apkartins šilumininkų gyvenimą. Centralizuoto šildymo sistemoje per 83 proc. degalų – gamtinės dujos. Maždaug nuo 1998-ųjų šio kuro kaina buvo stabili ir gerokai mažesnė nei mazuto, todėl mažai kas galvojo apie alternatyvas. Atsinaujinantys šaltiniai čia sudaro tik apie 10 proc. Tuo tarpu Švedijoje bendrame kuro balanse dujos sudaro viso labo 6 proc., mazutas – 10 proc., anglis – 2 proc., geoterminiai šilumos siurbliai – 14 proc., o atsinaujinantys energijos šaltiniai – 60 proc. Ten miestai apšildomi daugiausia deginant malkas. Tuo tarpu Lietuvoje galima stebėti atvirkščius procesus. Vyriausybė neseniai priėmė nutarimą, įpareigojantį naujų šildymo katilų montuotojus įrodyti galimybes apsirūpinti malkomis.

Kita vertus, kai kurie permainų šaukliai ne visai korektiškai manipuliuoja faktais. Tarkim, keletas didelių dujų vartotojų nuolat piktinasi dujų transportavimo kaina. Reikėtų suvokti, kad jei jiems kaina dėl kokių nors motyvų būtų sumažinta, tai smulkiesiems vartotojams turėtų neišvengiamai didėti. Nors dujotiekiai reikalauja gerokai mažiau rutininės priežiūros nei, tarkim, elektros tinklai, tačiau čia taip pat reikia tam tikrų investicijų. Dėl jų dydžių VKEKK netgi bylinėjasi su „Lietuvos dujomis” teismuose, nes dujininkai taip pat inventorizavo savo turtą, 3 kartus pasididino jo vertę ir pradėjo reikalauti leisti tokia pat proporcija didinti amortizacinius atskaitymus.

* Skaičiai * Faktai * Citatos

* „Lietuvos dujų” akcininkai yra „E.ON Ruhrgas International AG” 38,9 proc., „Gazprom” 37,1 proc., Valstybės turto fondas 17,7 proc., įvairūs fiziniai bei juridiniai asmenys 6,3 proc.

* „Lietuvos dujos” buvo parduotos už 200 mln. litų, o naujieji šeimininkai indeksavo turtą iki 2 mlrd. litų. Nuo šios indeksuotos sumos norima padidinti kaštus.

* Lietuvos dujotiekis buvo projektuotas ir statytas tikintis, kad, esant reikalui, galėtų praleisti 8 mlrd. kubų dujų srautą. Šiuo metu mūsų šalis naudoja tik apie 3 mlrd. kubų.

* Nuo 2006-ųjų sausio 1-osios 1000 kubinių metrų dujų, „Lietuvos dujos” pirks mokėdamos po 123 JAV dolerius (lig šiol kaina siekė 84 dolerius).

* Gyventojai, dujas naudojantys tik maistui gaminti ir suvartojantys iki 90 kubinių metrų per metus, kitąmet už jas mokės 1,24 Lt/kub.m, arba 14 proc. daugiau nei šiemet. Dujas naudojantys ir būsto šildymui (iki 800 kubų) – 0,90 Lt/kub. m arba 17 proc. daugiau, suvartojantiems nuo 800 iki 20 tūkst. kubinių metrų dujos brangs nuo 51 iki 66 ct/kub. m, arba 27 procentais. Pastovioji kainos dalis, kurią kiekvieną mėnesį moka mažieji vartotojai, nesikeičia ir lieka atitinkamai 2 bei 12 litų.

* Didieji vartotojai, sudeginantys nuo 20 tūkst. kub. m iki 0,1 mln. kub. m, kitąmet mokės 30 proc. brangiau – ne 429 Lt/tūkst. kub. m, o 558,7 Lt/tūkst. kub. m. Suvartojantys iki 1 mln. kubų ateityje mokės 31 proc. didesnę kainą – 547,4 Lt/tūkst. kub. m, o perkantys iki 5 mln. kubų – 34 proc. daugiau – po 515,6 Lt/tūkst. kub. m. Patys didžiausi reguliuojamieji vartotojai, sunaudojantys iki 15 mln. kubų per metus 2006-aisiais mokės po 429 Lt/tūkst. kub. m, arba 36 proc. brangiau. Įmonių mokamas 10,17 lito nuolatinis mėnesio mokestis lieka nepakitęs.

* Vakarų Europos šalyse gamtinės dujos vidutiniškai kainuoja beveik dvigubai brangiau nei Lietuvoje: Vokietijoje 1000 kubų parduodama po 220 dolekrių, Lenkijoje ir Bulgarijoje – po 180 dolerių

* Laisvųjų vartotojų statusą turinčios ir centralizuotai šilumą tiekiančios Lietuvos bendrovės kitais metais dujas turėtų pirkti maždaug 45 proc. brangiau nei šiemet, tačiau gyventojai šią žiemą mokės tą pačią kainą – tarifas jiems peržiūrimas tik kartą per metus, paprastai pasibaigus šildymo sezonui.

Parengė Renaldas Gabartas

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.