Dvyliktąjį kartą Lietuvos artistų pastatyta „Karmen” vadinama operų opera
Daugiau nei po penkiasdešimties metų suskambėjusi „Karmen” premjera Muzikinio teatro scenoje pastatyta remiantis originalia kompozitoriaus partitūra su kalbamaisiais tekstais. Naująją operos versiją kūrė režisierius Gintas Žilys, dirigentas Gintaras Rinkevičius, dailininkė Virginija Idzelytė. Pagrindinius vaidmenis atliko būrys sostinės operos ir mūsų teatro solistų, realiai įkūnydami kai kurių politikų geidaujamą dipolio viziją.
Operų opera
Meilės ir mirties vardas – Karmen. Karmen kvepalai, tualetiniai vandenys, muilai, kavinių ir užeigų pavadinimai, gėrimai, šukuosenos, papuošalų dėvėjimo stilius… Sevilijos čigonės įvaizdis įsitvirtinęs mūsų sąmonėje ir net kasdienėje buityje. Kaip, beje, ir toreadoro – pastarasis tapęs vyriškumo, drąsos, nepriklausomybės simboliu. Visa tai – Žoržo Bizė, vos 37-erius metus Paryžiuje gyvenusio kompozitoriaus ir puikaus pianisto, nuopelnas. Štai ką išvydę šią operą scenoje kalbėjo žymieji Ž.Bizė amžininkai: F.Nyčė pavadino „Karmen” muziką idealia, dramatiškos fabulos kūrinys sužavėjo R.Vagnerį, J.Bramsas tikino veikalą žiūrėjęs net 21 kartą, o P.Čaikovskis buvo įsitikinęs, kad „po dešimties metų ji bus populiariausia opera pasaulyje”. Neklydo.
Lietuvoje „Karmen” – taip pat operų opera. Dar 1887 m. Vilniuje dirbusi A.Kartanovo rusų operos trupė per sezoną suvaidino dvyliką „Karmen” operos spektaklių. Kauno valstybės teatro scenoje per 25-erius metus įvyko 5 premjeros, dar viena Kaune – 1954-aisiais; sostinėje buvo sukurti keturi nauji „Karmen” spektakliai, veikalas taip pat statytas Klaipėdoje, ne kartą – Čikagos lietuvių operoje.
Ryškūs blyksniai
Kuo gi, mano manymu, pasirodė esanti stipri naujoji kūrinio traktuotė? Visų pirma darniomis choro scenomis (daug pagyrimų nusipelnė chormeisteriai Rasa Vaitkevičiūtė ir Ramūnas Tilvikas). Ypač puikios choro moterys – raiškios, gyvybingos, judrios, reaguojančios į kiekvieną muzikos vingį. Būtent choristės spektaklyje griežia „pirmuoju smuiku”, įkūnydamos tai, ką vadiname pietietišku temperamentu, ir šia savo savybe gerokai pranoksta drungnus šokėjų pasirodymus. Teatrališkiems choro artistams norėtųsi linkėti tik platesnės scenos. Dabar juos varžo nepatogios, griozdiškos dekoracijos.
Didelė spektaklio puošmena – dvi lygiavertės Mikaelos vaidmens atlikėjos: Gitana Pečkytė ir Joana Gedmintaitė. Vokaliniu požiūriu būtent jų atliekama kaimo mergaitės partija buvo atlikta geriausiai. Abiejų atlikėjų nevaržė nei aukšta arijų tesitūra, nei ilgos frazės, nei potekstės. Viskas buvo atskleista taupiomis raiškos priemonėmis, labai nuoširdžiai ir išjaustai.
Sužėrėjo ir kiti nepagrindinių vaidmenų atlikėjai: puikus Cuniga (Tomas Ladiga), ryškios, visą veiksmą judinančios Karmensitos draugės Fraskita ir Mersedes (Gražina Miliauskaitė ir Giedrė Juknevičiūtė).
Ką dar vertėtų šioje „Karmen” versijoje ypač pagirti? Gražiai skambančius ansamblius (ypač kvintetą II veiksmo pabaigoje), ryškiai individualizuotas instrumentų partijas orkestre (išraiškingi fleitos ir trimitų solo), puikiai ir informatyviai išleistą programėlę (rinkodaros direktorės Linos Stankevičiūtės nuopelnas).
Dvi skirtingos Karmensitos
Kiekvieno mecosoprano svajonių vaidmenį – Karmen – spektaklyje kuria Inesa Linaburgytė ir Rita Preikšaitė. Premjeros vakarą dainavo vilnietė, antrąjį vakarą – kaunietė. Nemanau, kad būtų sąžininga jų parengtus vaidmenis vertinti išsyk ir kategoriškai. Neabejoju, kad jie bręs, laisvės, įgydami vis naujų spalvų, poteksčių, niuansų. Iš to, ką mačiau, girdėjau – labiau įtikino Ritos Preikšaitės Karmensita. Dainininkė nesyk yra išpažinusi, jog šiam vaidmeniui ilgai rengėsi, kad kiekvienoje moteryje, tarp jų ir savyje, ji randa dalelę Karmen. R.Preikšaitės čigonė – labiau niuansuota, motyvuota, įdomesnė, sceniškai paslankesnė, nuo pirmojo spektaklio solistė jau kuria vaidmenį, o ne tik geriau ar mažiau vykusiai dainuoja savo partiją. Ypač gražiai R.Preikšaitė reiškiasi I ir II operos veiksmuose, vėliau jos įtaiga truputį blėsta.
Vyrai, kuriuos čigonė mylėjo
Lygiu, stabiliai patikimu balsu (visgi geriausias nūdienos Lietuvos tenoras!) dainuojančiam Algirdui Janutui (Chosė) dar vertėtų paieškoti subtilesnių ir įvairesnių niuansų vaidybos raiškos plotmėje.
Abu toreadoro Eskamilijo vaidmens atlikėjai (Vytautas Juozapaitis ir Giedrius Žalpys) šįsyk, deja, nebuvo tie vyriškumo simboliai, dėl kurių visos Sevilijos, o ir daugiau negu pusė pasaulio moterų eitų iš proto. Pirmąjį solistą, matyt, varžė pernelyg įtemptas sostinės spektaklių grafikas (kone kas vakarą ten kuriami atsakingiausi vaidmenys), antrąjį, kiek teko girdėti, vėlyvojo rudens negalavimai. Priekaištas ir kostiumų dailininkei, nežinia dėl ko matadorą II veiksme padabinusiai kaubojaus kostiumu. (Ar verta spektaklyje, neturinčiame jokių pretenzijų į postmodernybės laikus, griauti per amžius nusistovėjusį matadoro įvaizdį, juolab keisti jį į nė kiek ne mažiau naudotą?)
Prieš dvejus metus Muzikiniame teatre pastatyta Šarlio Guno opera „Romeo ir Džuljeta” vertė lyginti abu spektaklius. Juolab kad abi operos parašytos tuo pačiu – lyrinės operos klestėjimo – periodu. „Romeo ir Džuljetos” spektaklius dirigavo šviesios atminties maestro Jonas Aleksa. Ši opera tiesiog alsavo meile, besąlygišku atsidavimu solistams ir orkestrantams, ryškiais meniniais atsivėrimais, kruopščiai nugludintomis scenomis. „Karmen”, regis, paklūsta kitokiems (jokiu būdu nesakau, kad blogesniems) dėsniams. Dirigentas Gintaras Rinkevičius per trumpą repeticijoms skirtą laiką gebėjo išgauti gan gerą orkestro skambesį (ypač antrąjį premjeros vakarą), dirigento darbas buvo tikslingas, operatyvus, labai aiškus ir, kaip dera šiems laikams, gerai apmokamas.
Alina Ramanauskienė