Po šeimos tragedijos – metai tylos ir melo

Žvarbų lapkričio vakarą Vilniuje, ant Neries kranto, vėjyje plaikstėsi 38 degančios žvakės.

Prie pat vandens nuleidę galvą stovėjo trise – 42 metų tėvas, 16 metų duktė ir 13 metų sūnus.

„Čia lygiai prieš metus jūsų mamą mačiau paskutinį kartą. Ji įkrito į upę, ir jos kūną nuplukdė vanduo. Aš nepajėgiau jos išgelbėti”, – prisipažino savo vaikams Rytis Kubilius.

Daivai Kubilienei pernai rudenį buvo 38-eri.

2004-ųjų spalio 23 dieną D.Kubilienė 18 valandą išėjo iš Britų tarybos bibliotekos, kurioje dirbo, ir niekas daugiau jos nebematė.

Moters – gyvos arba mirusios – nerado nei policija, nei tėvai, nei draugai, nei aiškiaregiai.

Tik šių metų lapkričio 9 dieną buvo sulaikytas jos vyras R.Kubilius, iš nukentėjusiojo tapęs įtariamuoju nužudžius savo žmoną.

Po 9 dienų nelaisvės R.Kubilius lapkričio 17-ąją buvo paleistas iš areštinės, pasirašęs pasižadėjimą neišvykti. Vyras prisipažino tą spalio 23-iosios vakarą savo žmoną netyčia įstūmęs į upę.

Ar šioje mįslingoje istorijoje padėtas taškas? Tai netrukus nuspręs teismas.

„Lietuvos ryto” žurnalistė pabandė iš arčiau pažvelgti į šią tragišką istoriją.

Sesers telefonas tyli

Net 372 dienos ir naktys laukimo, nežinios bei vilties Daivos tėvų Angelės ir Kazimiero Sakalauskų, jaunesnės jos sesers Giedrės namuose.

„Telefonas išjungtas arba už ryšio zonos ribų. Apie jūsų skambutį abonentas bus informuotas trumpąja žinute”, – šio teksto 33 metų Giedrė klausosi kasdien jau visus metus.

Kai tampa nepakeliamai sunku, ji ir vėl renka mobiliajame telefone sesers numerį, kol ekrane pasirodo vardas „Daiva”. O gal vieną dieną ji ims ir pakels ragelį? O gal ją pasiekia ir nežinion siunčiamos žinutės?

Kaip pačią didžiausią brangenybę Giedrė man parodė vyresnės sesers sveikinimą, kurį gavo per 2003-iųjų Kalėdas. Nors Daiva visad degė gyvenimo džiaugsmu, tas raštas šiandien skamba kaip atsisveikinimas: „Sunku žengti tik pirmąjį žingsnį, o vėliau už drąsą ir ryžtą Dievas padeda keliauti tolyn.

Rašyk eiles, šviesias eiles ir posmus. Aš Tave visada girdžiu”.

Nepatikėjo žento versija

„Upė visada grąžina kūną. Kodėl jo iki šiol niekas nerado? Kur mano duktė? Aš visai netikiu žento versija. Manau, kad ir prokuratūra ne pro pirštus pasižiūrės į jo prisipažinimą, kuris jam palankus, – netyčinė žmogžudystė.

Mes netrokštame keršto, mes tik norime teisingumo. Šiandien aš jau norėčiau tiktai vieno: turėti tą žemės kauburėlį, kur ilsėtųsi mano dukters palaikai. Ir sužinoti tiesą. Paskutinė mūsų dukters diena iki šiol yra visiems neįminta mįslė”, – kalbėjo D.Kubilienės motina A.Sakalauskienė.

Liko pradėti darbai

2004 metų spalio 23-iąją, šeštadienį, D.Kubilienė išskubėjo į darbą. Kaip paprastai.

Tarp dviejų darbų – Britų tarybos ir Mokslinės technikos bibliotekų – besiplėšanti energinga moteris turėjo per savaitę tiktai vieną laisvą dieną – sekmadienį.

Laisvą? Sekmadienį užpildydavo ir namų rūpesčiai, ir pramogos su vaikais, ir neseniai įsigyto seno namo Naujojoje Vilnioje remontas. Taip pat – profesinių straipsnių rašymas bei tūkstančiai šeimyninių smulkmenų.

Kaimynai matydavo jauną moterį, po darbo nuolat parskubančią namo.

Ir tas sekmadienis žadėjo būti panašus. Jau šeštadienį prieš išeidama į darbą Daiva dar spėjo suminkyti tešlą savo firminiams triufeliams, kuriuos rengėsi kepti vakare. Sekmadienį su visa šeima ji ketino vykti sveikinti anytos gimtadienio proga. Liko ištiesta lyginimo lenta ir ant jos sudėti išskalbti vaikų drabužiai.

Į darbą ji išskubėjo lyg lemties aprengta juodai – juodu ilgu sijonu, juodu švarkeliu ir balta palaidine. Ne pats geriausias rūbas, jeigu jauna moteris būtų sumaniusi tą šeštadienio vakarą užtrukti kur nors vakarėlyje.

Nei tėvams, nei draugėms tądien ji nesuspėjo paskambinti – nebuvo laiko. Paskambino tik vyrui – paprašė nuvažiuoti prie remontuojamo namo atlikti kai kurių darbų. Kolegėms prasitarė skubėsianti namo, nes šešiolikametė duktė išeinanti į draugės gimtadienį – sūnus liekąs namie vienas.

Nutilo mobilieji telefonai

Ji turbūt nesitikėjo, kad ją, išėjusią iš darbo A.Smetonos gatvėje, netikėtai pasitiks vyras ir įsodins į mašiną.

Buvo 18 valanda. Kaip parodė tyrimo medžiaga, tuo laiku buvo išjungti jų abiejų – vyro ir žmonos – mobilieji telefonai.

Daivos telefonas nutilo visiškai.

Jos vyras Rytis telefoną įsijungė apie 21 valandą. Išsigandęs sūnus jam pranešė, kad mamos dar nėra namie, jos telefonas išjungtas.

Tik po metų vyras prisipažins – grįždami su žmona namo į Žvėryno rajoną, jie smarkiai susiginčijo ir sustojo prie upės, netoli Seimo rūmų, išsiaiškinti santykių.

Žmona neva jam prisipažinusi, kad myli kitą vyriškį, užsienietį italą, ketina skirtis ir išsivežti vaikus.

Susinervinęs vyras stumtelėjo žmoną, ji įkrito į upę, ir kūną nusinešė srovė.

Tačiau tą vakarą apie tokią ginčo baigtį nežinojo nė vienas žmogus, išskyrus jį patį.

Bet nuo pirmos žmonos žuvimo valandos vyriškis pasirinko kelią – tylėti. Ir meluoti visiems – policijai, vaikams, draugams, žmonos tėvams.

Motinos pasigedo vaikai

„Apie 20 valandą mums skambina išsigandęs anūkas – mama neparėjo namo, o tėčio telefonas išjungtas.

Mes iškart sunerimome – nėra buvę, kad Daiva paliktų be priežiūros vaikus. Net užtrukusi eilėje parduotuvėje, ji jau skambindavo namo.

Tą vakarą ji ypač turėjo skubėti namo, nes žinojo, kad vyras užtruks remontuojamame name”, – prisiminė A.Sakalauskienė tą tragišką vakarą.

Žentui ji prisiskambino vėliau, kai šis įsijungė telefoną. R.Kubilius pasakė apie žmonos dingimą jau žinąs iš vaikų.

Po 22 valandos ėmė skambėti ir D.Kubilienės draugių telefonai. Vyras klausinėjo, gal jo žmona užtrukusi pas jas.

„Ryčio balsas buvo taip pasikeitęs, kad aš jo iš pradžių net nepažinau”, – teigė Jolanta Aleksandravičienė, draugavusi su dingusios moters šeima jau daugybę metų. – Mane iš karto apėmė nuojauta, kad įvyko tragedija, nors laikas nebuvo vėlyvas.

Daivai, pedantiškai prižiūrėjusiai vaikus, nepareiti laiku namo buvo neįsivaizduojama. Mes iškart ėmėme siūlyti jam savo pagalbą.

Bet Rytis atsisakė: „Viskas gerai, Daiva sugrįš”. O vėliau atsirado ir nauja gaidelė – turbūt žmona kur nors linksmai leidžia laiką”.

Pas išsigandusius vaikus nuvažiavo Daivos sesuo Giedrė.

„Vaikai verkė išsitiesę ant stalo Vilniaus žemėlapį. Vos gatvėje sustojus taksi, puldavo prie lango: mama sugrįžo? Ne, ne ji.

Tėtis jau buvo užsukęs namo ir išvažiavęs į miestą ieškoti mamos. Jis grįžo tik paryčiui, apie 4 valandą. Atrodė keistas ir pavargęs.

Esą ieškojęs žmonos, pasiėmęs nuotrauką klaidžiojęs po barus, klausinėjęs policijos.

Liepiau skambinti į visas ligonines. Jis skambino, teiravosi.

Vaikams kartojo: „Mama atsiras”. Bet tragedijos nuojauta mūsų nebeapleido”, – kalbėjo Giedrė.

Kalėdos neatnešė vilties

Po moters dingimo buvo praėję du mėnesiai. Atėjo Kalėdos.

„Buvo tokia tradicija – Daiva su šeima pirmiausia užsuka pas mus, o vėliau – pas anytą. Ir tada laukėme jos vyro su anūkais. Padėjome lėkštelę ir Daivai.

Kai atvažiavo žentas, laužėme kalėdaičius linkėdami, kad grįžtų Daiva.

Bučiavomės, keitėmės dovanėlėmis. Parašiau anūkams atviruką, kad Kalėdos yra svajonių išsipildymo metas, ir mama grįš”, – prisimena Daivos motina.

Tada dar visi turėjo vilties, kad dingusioji atsiras. Vaikai rašė mamai laiškus ir dėjo į dėžę. Naktimis pabusdavo ir klausydavosi – gal ji ateina.

Tėvai lyg vaiduokliai ilgas naktis rymojo languose. Sesuo Giedrė dažną naktį pašokdavo iš lovos – sapne jai suskambėdavo mobilusis telefonas, sesuo ištardavo pirmus žodžius, ir ryšys dingdavo.

Vienintelis ramus atrodė R.Kubilius, visiems kartojantis tuos pačius žodžius: „Nėra kūno, vadinasi, atsiras”.

Šeimą kamavo įtarimai

Nei tą Kalėdų vakarą, nei visus metus niekas neįtarinėjo, jog D.Kubilienę galėjo pražudyti jos vyras.

Dingusios moters artimieji kūrė įvairias versijas.

„Mes manėme, kad įvyko nelaimė. Daiva mėgdavo iš darbo namo į Žvėryną sugrįžti pėsčiomis. Eidavo palei upę. Jau buvo tamsus rudens vakaras – gal kas ją apiplėšė, įstūmė į upę?

Jos tėvas gal kokius 5 kilometrus vis vaikščiojo palei Nerį ir badė pagaliu pakrantę – gal kur srovė išnešė dukters kūną? Visi aiškiaregiai tvirtino vienu balsu – ji mirusi.

Kartą mums prisisapnavo, kad ji vaikščioja po savo senelių žemę Alytaus rajone. Važiavome ten, apieškojome krūmynus. O gal ji dar gyva, gal kas ją pagrobė?

Jos vyro aš kasdien klausdavau – gal tu žinai ką nors daugiau? Sakyk kad ir baisiausią tiesą, mes ištversime, nes baisiausia – nežinia.

Bet Rytis nuolatos kartojo: „Viskas gerai. Kūno nėra, vadinasi, atsiras”, – šiandien kalba Daivos motina.

Įtarimų kilo ir dingusios moters draugėms.

„Ištisus metus manęs nepaliko bloga nuojauta. Vienas įvykis man nedavė ramybės. Tą vasarą prieš jos dingimą atvažiavau su reikalais pas Daivą su draugu. Tuo metu vyko mano skyrybų procesas.

Rytis vėliau pasakė Daivai: „Prie gyvo vyro vaikšto dar su kažkuo”.

Po kiek laiko mane pasiekė baisios frazės: „Tokius, kurie kišasi į šeimą, reikia užmušti”.

Kai Daiva dingo, iškart prisiminiau ir daug anksčiau pasakytus jo žodžius: „Nuo pat vestuvių nuolat bijojau prarasti Daivą”, – jaudindamasi kalbėjo Daivos draugė J.Aleksandravičienė.

Šiandien žuvusios moters draugės jos vyrą vadina tyleniu, slapta rengusiu planą nužudyti žmoną iš pavydo. Jo draugai tvirtina: R.Kubilius – kaip reta ramus ir pakantus žmogus.

Šeimoje – skirtingi poliai

Daiva ir Rytis Kubiliai – lyg ugnis ir vanduo.

Daivai reikėjo visko – ji skubėjo gyventi. Augindama mažus vaikus, ji subūrė drauges įkurti vaikų estetinio lavinimo mokyklėlę ir teatrą „Močiutės pasaka”.

Pati siuvo, puošė vaikus, ugdė jų sugebėjimus, vežiojo į būrelius, rašė vaikų teatrui scenarijus, eiles, skambino gitara.

Jai neužteko nei baigtų bibliografijos studijų Vilniaus universitete, nei vieno darbo.

Daiva dar gavo tarptautinį anglų kalbos sertifikatą, studijavo internetu Švedijoje nuotolines valdymo programas, rengdavo dalykinius seminarus.

Su draugų šeima perpus nusipirkus namą Naujojoje Vilnioje, ji nuolat skatino vyrą greičiau baigti remontą, o pati namo aplinką pavertė išpuoselėtu gėlynu. Ji svajojo čia kuo greičiau įsikurti ir juokaudavo: „Kai išeisiu į pensiją, čia tylumoje rašysiu knygas”.

Ši jauna moteris buvo šeimos draugų, giminių susibūrimo siela.

Rytis – nekalbus, santūrus, bet visada pasirengęs padėti. Kaip ir žmonai, jam šeima ir vaikai – didžiausios vertybės.

Draugai net pyktelėdavo, kad, remontuojamame name įsirengę pirtį, Kubiliai niekada ten nepasikviesdavo draugų. Pirtis jiems buvo šeimos vieta.

Daiva turėjo pasiūlymų padirbėti užsienyje, bet Rytis atšaldydavo jos norus – negalima palikti šeimos. Vyras jai leisdavo reikštis, bet tik iki tam tikros ribos.

Iš šalies jiedu atrodė laiminga, linksma šeima, kaip ir jų draugai.

Prasitarė tik vieną kartą

Su visais puikiai bendraujanti Daiva niekam nepasakodavo apie savo asmeninį gyvenimą. Niekada nebuvo net užsiminusi apie nesutarimus namie ar skyrybas.

Bet moters draugės matė, kad paskutiniais mėnesiais prieš savo žūtį ji atrodė labai pavargusi, liūdna ir sulysusi, akyse vis pasirodydavo ašaros.

Apie nesutarimus, jeigu jų būta namie, moteris niekada nėra sakiusi ir savo tėvams.

„Tik vieną sykį ji prasitarė: „Jūs nežinote, ką Rytis man padarė”.

„Ką tu jai padarei?” – paklausiau žento jau dingus Daivai. Jis atsakė vieną kartą žmonos neįsileidęs į namus, kai ši vidurnaktį, pavėlavusi pusvalandį, sugrįžo iš klasės draugų susitikimo.

Daiva pernakvojusi pas kaimynę. Aš pasipiktinau žentu, bet jo neįtariau iki pat paskutinės minutės”, – sakė D.Kubilienės motina.

Bendravo su italu verslininku

Nusikaltimo tyrimo medžiagoje yra kompiuteriu rašytų asmeninių Daivos laiškų Lietuvoje gyvenančiam italui verslininkui.

Tragedijos vakarą Daiva turėjusi susitikti su užsieniečiu, ir būtent jis pastebėjo, kad moterį jos vyras prie darbo įsisodino į mašiną.

Meilės trikampis? Galbūt. Bet jo paslaptį moteris nusinešė po vandeniu.

Tiesa, žinoma, kad D.Kubilienė bendravo su italu verslininku, padėdama jam rengti verslo planą.

Šios pažinties ji neslėpė nei nuo kolegių, nei nuo savo šeimos. Atvirkščiai – pasidžiaugdavo, kad ir pati gal ateityje turės geriau mokamą darbą užsienio kompanijoje, gal ten įdarbins ir vyrą.

„Gal mėnuo prieš sesers dingimą su jos vyru ir vaikais grįžome iš jų namo Naujojoje Vilnioje. Tik tada aš pirmą kartą išgirdau apie tą italą. Vaikai ėmė kalbėti – mama gaus naują darbą, o gal ir tėtis.

Pajuokavau – gal ir aš gausiu? Rytis tylėjo, o vaikai neslėpė, kad su mamos pažįstamu yra susitikę mieste, kai po pamokų užbėgdavo į mamos darbovietę”, – pasakojo D.Kubilienės sesuo Giedrė.

Daivos tėvai apie dukters pažįstamą italą išgirdo tik jai dingus – iš jos vyro. Esą Daiva padėjusi kurti bendrą įmonę.

„Tada mes susimąstėme – maža kokių užsieniečių atvažiuoja?

Net jei Daiva būtų turėjusi draugą, kaip dabar kalbama, ar dėl to ją reikėjo nužudyti?” – klausė A.Sakalauskienė.

Sulaikymas sukėlė įtarimų

Viltis sudužo prieš kelias savaites, kai darsyk paskambinusi tardytojai motina išgirdo: „Jūsų duktė nužudyta. O kas ją nužudė, paklauskite jos vyro”.

R.Kubiliaus sulaikymas lapkričio 9 dieną dingusios moters artimiesiems sukėlė įtarimų. Bet niekas nedrįso garsiai ištarti – galbūt žmoną nužudė jos vyras?

Kai paleistas iš areštinės lapkričio 17-ąją R.Kubilius grįžo namo, čia prasilenkė su žmonos seserimi Giedre, kuri padėjo prižiūrėti vaikus.

„Vaikai pasakė, kad gavo tėčio žinutę – jis grįžtąs namo. Tuoj išėjau, nes neturėjau jėgų su juo susitikti. Įtariau, kad jis kaltas”, – sakė Giedrė.

Vaikus prižiūrėjo ir R.Kubiliaus sesuo. Ji per tuos sunkius metus pati prarado įsčiose nešiojamą kūdikį.

Netiki papasakota versija

Po trijų dienų, lapkričio 20-ąją, spaudžiamas A.Sakalauskienės klausimų, R.Kubilius pasikvietė ją ir Giedrę prie upės ir parodė: „Šioje vietoje buvo paskutiniai Daivos žingsniai”.

„Buvo vidurdienis. Aplink vaikščiojo žmonės, vedžiojo šunis. Ar aš nepuoliau žento kumščiais?

Ne. Mes – ne tokie. Tegu teisia teismas. Tiktai paklausiau – kodėl taip padarei?

Jis labai ramiai pradėjo pasakoti, kad jie prie upės susistumdė, kai žmona tą vakarą prakalbo apie skyrybas, sakė išsivešianti vaikus. Lyg būtų juos galima susidėti į lagaminą?

Aš netikiu jo versija. Kodėl duktė turėjo eiti aiškintis santykių tamsoje prie vandens? Juk ne į romantišką pasivaikščiojimą susiruošė. Kaip gali būti, kad neliko jokio pėdsako?

Juk duktė turėjo rankinę, pilną popierių, smulkmenų. Čia daugiau klausimų nei atsakymų”, – įsitikinusi nužudytos moters motina.

Į susitikimą – su sūnumi

Kai Žvėryno link važiavau susitikti su R.Kubiliumi, buvo maždaug tas pats laikas, kaip ir tragedijos dieną prieš vienerius metus – 19 valanda.

Pervažiavusi tiltą, sustojau anapus Neries. Menkai apšviestu asfaltuotu taku nusileidau stačia, plytelėmis grįsta pakrante prie upės.

Vanduo mirgėjo nuo gatvės žibintų ir automobilių šviesų. Gyvenimas buvo visai šalia.

R.Kubilius į susitikimą vienoje Žvėryno kavinių atėjo su savo trylikamečiu sūnumi.

Kai įsitaisėme prie stalo ir vaikas ėmė užsisakinėti picą, aš tyliai paklausiau vyriškio – ar galėsime apie motinos žūtį kalbėtis girdint vaikui?

Jis linktelėjo galvą: „Taip, vaikams aš viską papasakojau. Jie turėjo tai sužinoti iš manęs, o ne iš kitų žmonių. Tikiuosi, kad jie mane suprato”.

Vyriškis kalbėjo jaudindamasis, bet drauge ir ramiai. Per mūsų pokalbį retsykiais paragindamas sūnų valgyti, jis nenutylėjo nė vieno klausimo.

Po ginčo – susistumdymas

– Po žmonos dingimo praėjus metams, pagaliau paslaptis praskleista: būtent jūs buvote šalia savo žmonos žūties minutę.

Kas atsitiko tą tragedijos vakarą?

– Aš ją pasitikau išeinančią iš darbo. Dieną dirbau mūsų remontuojamame name, o pavakare sugalvojau ją parsivežti iš darbo. Artinosi lietus.

– Jai jūsų pasirodymas buvo netikėtas? Paskambinote jai iš anksto?

– Ne, nepaskambinau. Aš dažnai ją parveždavau iš darbo, nes ji ten nusinešdavo maisto, termosų. Aš jai padėdavau parsigabenti.

– Tad galėjote ir prasilenkti – tada būtų likusi gyva?

– Taip, galėjau jos ir nepamatyti. Jei galėčiau pakeisti to šeštadienio lemtį…

– Važiuodami jūs susibarėte? Gal jūs jai pavyduliavote, ėmėte priekaištauti, o ji supyko dėl jūsų netikėto pasirodymo, panašaus į persekiojimą?

– Iškart noriu jums pasakyti, kad nei aš pats ką nors kalbėsiu, nei kitiems leisiu pasakyti ką nors bloga apie savo žmoną, ją apkalbėti ir spekuliuoti gandais. Net jei tai palengvintų mano padėtį.

Jos atminimas man šventas, ir niekam neleisiu jo suteršti.

Tačiau prisipažįstu – mes ginčijomės. Emocijos taip įsismarkavo, kad pasiūliau sustoti ir pasikalbėti. Negalėjome tokie įsiaudrinę pasirodyti namie vaikams.

Jau buvome įsukę į Vytauto gatvę. Sustojau, išlipome iš mašinos ir nuėjome upės link.

– Negera vieta susipykus aiškintis santykius prie vandens.

– Abu buvome susijaudinę, ėjome, kur kojos nešė. Juk aš žmonos netempiau už rankos.

Esu taikus žmogus ir niekada neprimetu savo valios, paklauskite, kieno tik norit. Atsidūrėme prie upės.

– Ar jūs pavydus?

– Aš – ramus žmogus. Žinojau, kad žmona turi pažįstamą verslininką italą, ji tvarkė jo dalykinius reikalus. Namie smulkiai neaptarinėjome. Juk ir aš turiu darbo reikalų, apie kuriuos neįdomu pasakoti.

Dabar, po metų, aš žinau daugiau. Gal buvo ir ne taip paprasta.

O žmonai leidau daryti, ką ji nori. Ji mokėsi, kur norėjo, aš jai padėjau įvaldyti kompiuterį. Nestabdžiau jos. Nebūčiau norėjęs, kad ji išvyktų dirbti į užsienį, palikusi šeimą. Ir ji tai suprato. Aš taip pat atsisakiau panašių pasiūlymų.

Taip mūsų šeimyninis gyvenimas susiklostė nuo pat vestuvių – ji niekur nėjo be manęs, o aš atsisakiau buvusių pažįstamų.

Bendravome tiktai šeimomis su draugais, o po vieną į kavines nevaikščiojome.

Atostogaudavome irgi tik drauge, dažniausiai – Preiloje, kur ramiau ir smagiau su vaikais.

Galbūt atrodau kaip dinozauras, kai matau dabartinį požiūrį į ištikimybę, šeimos vertybes.

Bet ir Daiva mąstė taip pat. Šeima, vaikai mums buvo viskas. Nežinau, kodėl jos mąstysenoje įvyko kai kurių pasikeitimų.

– Tą lemtingą vakarą ji jums pasakė turinti draugą italą, išvykstanti į užsienį ir išsivežanti vaikus.

Negi nesuprantate, kad vaikų be tėvo leidimo neišsiveši?

– Aišku, suprantu. Tačiau tą minutę į detales nesigilinome. Liejosi aštrūs žodžiai ir emocijos.

– Jūs pastūmėte ją, ir ji įkrito į upę?

– Taip, prisipažįstu, matyt, buvo taip. Mes susistumdėme. Bet aš jos nežudžiau. Įvyko tragedija. Neatsargus susistumdymas, ir ji įkrito į vandenį.

– Ir jūs negelbėjote? Juk nesunku būtų ištiesti ranką ir sugriebti už palto, kol ji buvo dar prie kranto?

– Netiesa, kad negelbėjau, aš gelbėjau. Bet fiziškai negalėjau jos sugriebti. Šokau į vandenį paskui ją. Ji mokėjo plaukti. Šaukiau, kad nusimestų paltą. Bet jos pačios nebemačiau, tik raibuliavo vanduo.

Supraskite ir mane – tai buvo baisus emocinis šokas. Blaškiausi po vandenį, po to išsiropščiau ant kranto. Mano akiniai buvo sudužę, ir aš nieko nebemačiau.

– Kodėl sudužo jūsų akiniai?

– Daiva trenkė man per veidą, akiniai nukrito ir sudužo dar ant kranto. Ji buvo temperamentingas žmogus. Bet aš ją tokią pamilau ir mylėjau.

Išlipęs iš upės nubėgau į mašiną, atsinešiau kitus akinius. Bet jie rasojo, nuo plaukų lašėjo vanduo. Upėje nieko nebebuvo matyti. Bėgiojau pakrante lyg paklaikęs.

– Jūs nekvietėte policijos?

– Tą minutę netikėjau, kad mane kas gali išklausyti ir suprasti.

Taip, aš beprotiškai išsigandau. Tai didžiausia mano klaida, niekuo nepateisinamas nusikaltimas.

Aš pasmerkiau vaikus, Daivos tėvus, artimuosius baisiai nežiniai. Niekada sau to nedovanosiu.

– Vis dėlto kodėl tylėjote net metus?

– Galima sakyti – aš apsisprendžiau tylėti iš karto po to tragiško įvykio. Turėjau mažą pasirinkimą. Vienoje pusėje buvo vaikai, kurie būtų iškart netekę abiejų tėvų, kitoje – aš pats.

Pasirinkau vaikus. Norėjau, kad jie turėtų laiko sutvirtėti po mamos netekties. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau aš prisiimsiu kaltę.

Patikėkite, tie tylos metai man buvo klaikūs.

– Tačiau pats neatėjote prisipažinti ir po metų?

– Taip. Bet manęs niekas ir neprievartavo prisipažinti.

Aš prisipažinau, ir nuo manęs nukrito siaubingas kalnas.

– Kas tą vakarą įvyko toliau? Juk jūs ne tik tylėjote, bet ir inscenizavote žmonos dingimą.

Paskambinote jos draugėms, rodėte jos nuotrauką policijai ir nuolat kartojote – žmona grįš.

– Turbūt visiems bus sunku patikėti, bet aš tikėjausi stebuklo: gal Daiva išplaukė? Tiesiog pasislėpė nuo manęs ir nenori grįžti namo.

Taip galvojau net mėnesį, du. Netgi dabar griebiuosi tos vilties kaip šiaudo, nors tai – jau beprotybė.

Bėgiojau krantine, matyt, dar gerą valandą. Atsitokėjau tik Naujojoje Vilnioje, mūsų name.

Padžiovinau rūbus ir vėl sugrįžau prie upės. Apieškojau priešingą krantą. Tuščia ir klaiku.

– Upė kūno negrąžino iki šiol.

– Manau, kad dabar, kai tiksliai parodžiau žmonos žūties vietą, jos kūną suras.

– Ar kartais jums neatrodydavo, kad geriau ir jūs būtumėte nuskendęs ją gelbėdamas?

– Taip, man būtų lengviau. Bet pabrėžiu – aš žmonos nežudžiau.

Jeigu būčiau nužudęs, pats būčiau pasirinkęs mirtį.

– Metus melavote ir vaikams. Ką jie jums pasakė dabar?

– Mums labai sunku. Bet, tikiuosi, jie mane suprato. Per tuos metus jie sutvirtėjo. Tik niekada savo kaltės neišpirksiu prieš žmonos tėvus, seserį, gimines. Tai yra baisu, ką aš padariau.

Dabar nesvarbu, kas man bus. Aš pasiruošęs atsakyti.

Niekada nesiliausiu savęs kaltinti, kaip niekad ir nesiliausiu mylėjęs savo žmonos.

Namie yra visi jos daiktai, rūbai, kaip juos ji buvo išdėliojusi. Prie namo visą rudenį žydėjo jos gėlės.

Sugrįžtu namo, ir visuomet persmelkia beprotiška mintis – gal ji namie?

– Jūs nebenešiojate vestuvinio žiedo?

– Su juo nutiko mistinis dalykas. Nešiojau visą gyvenimą, nuo 1988 metų vasaros, kai susituokėme.

Tačiau pusmetis prieš tą tragišką vakarą netikėtai pradėjo tinti piršto sąnarys, ir aš jį nusimaudavau būdamas namie. Daiva pasakė: „Tai ir aš jo nemūvėsiu”.

Mistiška, jog mūsų abiejų žiedai taip ir liko gulėti dėžutėje kartu.

Įsiterpė, kad primintų

Per visą mūsų pokalbį R.Kubiliaus sūnus ramiai klausėsi. Jis įsiterpė tik vieną kartą, kad primintų: „Tėti, bet juk tu gelbėjai mamą, šokai į vandenį”.

Kai gatvėje atsisveikinome, jie patraukė namo susiglaudę.
Laima Lavaste