Sparčiai gražėjanti Užkaukazės valstybė puoselėja viltį vieną dieną prisijungti prie Europos Sąjungos, tačiau iki tol jai dar teks įveikti itin ilgą kelią
Kontrastų šalis. Kelionių aprašymuose tai dažnai pasitaikanti banali, bet vis dar madinga frazė. Norom nenorom ji atėjo ir į mano galvą. Gal kitaip ir būti negali, jeigu naują šalį turėjai progos pažinti vos porą dienų – per tiek laiko spėji pamatyti tik pačius ryškiausius šios nepažįstamosios bruožus, kurie ir įstringa atmintin.
29 kartus atgimęs miestas
Tūkstantmečiai architektūros paminklai ir šiuolaikiniai urbanistiniai eksperimentai, sostinės prospektais riedantys nauji tviskantys visureigiai ir požeminėse tų prospektų perėjose besiglaudžiantys elgetos, akį veriantis kalnų grožis ir tų kalnų papėdės, skendinčios šiukšlėse.
Visa tai – naujoji Gruzija, arba kaip patys gruzinai vadina – Sakartvelo, neseniai patyrusi „rožinę” revoliuciją ir dabar atkakliai žygiuojanti Europos link.
Skrendant iš tos gruzinų išsvajotos Europos į Tbilisį, lėktuvas iš pradžių turi persiropšti per sniegu padengtą Kaukazo kalnagūbrį, kuris iš dešimties kilometrų aukščio atrodo kaip bekraštė suglamžyta paklodė, nusidriekianti iki pat horizonto. Dar keliolika minučių skrydžio ir atsiveria šios įstabios šalies sostinės panorama.
Tbilisis apie keturias dešimtis kilometrų driekiasi iš pietryčių į pietvakarius, įspraustas tarp kalnų grandinių, tvirtai apglėbęs Kuros, arba vėlgi, kaip patys gruzinai vadina – Mtkvari, upę. V amžiuje, anot legendos, karaliaus Vachtango Gorgasalio įkurtą miestą įvairūs užkariautojai sugriovė net 29 kartus, tačiau jis kaskart atgimė iš naujo.
Artimesnė pažintis su Gruzija prasideda Tbilisio tarptautiniame oro uoste, įsikūrusiame už 20 kilometrų į pietus nuo miesto. Lėktuvui palietus žemę, galima pradėti skaičiuoti visus nusileidimo tako dangos įtrūkimus, per kuriuos šokčioja lainerio važiuoklės ratai, o nusileidus trapu atsiveria Gruzijos civilinio oro laivyno panorama – keliolika išrikiuotų senų rusiškų „jakų”, kurių uodegos išdidžiai išpuoštos naujos šios šalies vėliavos, patvirtintos po „rožinės” revoliucijos, spalvomis.
Neįveikiama mchedruli paslaptis
Per porą dienų susidarė įspūdis, kad gruzinai nepaprastai didžiuojasi savo vėliava, kabina ją visose įmanomose vietose, puošia ja gatves, nepaisant, ar tai paprasta, ar šventinė diena. Net statybų aikštelės pagrindinėje Tbilisio arterijoje – Šota Rustavelio prospekte – tvora išdažyta nacionalinės vėliavos spalvomis ir motyvais.
Dar vienas į akis kritęs Gruzijos sostinės bruožas – beveik kiekvienoje gatvėje, kiekvienoje aikštėje, kiekviename parkelyje ar skverelyje stovi paminklai tautos veikėjams, įvairiose gyvenimo srityse savo šaliai nusipelniusių asmenybių biustai, skulptūros. Kai kur ir net ne po vieną.
Vieną biustą ant neaukšto postamento netgi teko pastebėti šalia daugiabučio namo įrengtoje miniatiūrinėje vaikų žaidimų aikštelėje, greta sūpuoklių ir smėlio dėžės. Gal tai koks nors žymus Gruzijos pedagogas, šyptelėjau tuomet. Apskritai kalbant, paminklų topografija Tbilisyje savo tankumu, ko gero, nenusileidžia Grūto parkui.
Deja, gruzinų kalbos nemokantis užsienietis į visus paminklus ar biustus gali žvelgti tik kaip į dekoratyviosios skulptūros pavyzdžius – unikalūs gruzinų kalbos rašmenys, pasiekę mūsų laikus iš XI-XIII amžiaus, vadinamieji mchedruli, kuriais jie yra išmarginti, pašaliečiui yra tokie pat paslaptingi, kaip ir senovės Egipto hieroglifai.
Saugokitės naujokų taksistų!
Kalbos barjeras iškyla ne tik gėrintis gausiais mažosios architektūros pavyzdžiais, bet ir kur kas labiau gyvenimiškose situacijose. Pavyzdžiui, bandant susivokti nepažįstamame mieste. Tbilisio gatvių lentelės – vien gruzinų kalba. Tad net jei turi miesto planą, kuriame gatvių pavadinimai surašyti angliškai ar rusiškai, tai nedaug padės pasiklydus.
Romantiškos sielos svetimšalį tai net gali žavėti – klaidžioji „bevardžių” spalvingų gatvių labirintais, stebi triukšmingus ir paprastai niekur neskubančius čiabuvius ir bandai prisiminti, ar štai pro šį pastatą eini pirmą kartą. Kai pasijunti esąs visiškai sutrikęs, tuomet gali pastoti kelią bet kuriam pro šalį einančiam ir paprastai draugiškai nusiteikusiam juodbruvam tbilisiečiui ir ištarti magišką žodį – savo viešbučio pavadinimą.
Tokiu atveju yra ir dar viena išeitis – susistabdyti vieną iš nesuskaičiuojamų Tbilisio taksi ir paprašyti nuvežti į konkrečią vietą. Taksi kainos visiškai menkos, tačiau dėl jos patariama susitarti iš anksto. Už tris ar penkis larius (vienas laris vertas maždaug 1,6 lito) galima pervažiuoti per visą Tbilisį.
Vietiniai pataria saugotis naujų taksistų, kurie tik neseniai atvyko iš provincijos uždarbiauti į sostinę. Jie visiškai nepažįsta miesto ir gali klaidžioti porą valandų, kol suras reikiamą gatvę, tačiau per tą laiką taip ir nenugalės savo išdidumo, kad išliptų ir kokio tbilisiečio paklaustų, kaip pasiekti galutinį maršruto tašką. Deja, patarėjai taip ir nepaaiškino, kaip atskirti tuos naujokus.
Automobilis geras tol, kol veikia garsinis signalas
Tiesa, į daugelį taksi įlipti reikia nemažos drąsos. Paprastai tai dar kokį septintąjį ar aštuntąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį menantys įvairių modelių nutriušę žiguliukai. Automobilio šonai seniai perrūdiję kiaurai, užvirinti skardos gabalais ir aptepti automobiliniu glaistu. Dažams arba gaila pinigų, arba nematoma prasmės slėpti remonto pėdsakų.
Dažnas taksi neturi galinio ar abiejų buferių, bent vieno žibinto, o durelės atsidaro tik įsiręžus į jas visa jėga. Tačiau kiekvienas automobilis Gruzijoje yra tinkamas važiuoti tol, kol veikia jo garso signalas. Be jo – nė iš vietos!
Bet signalo spaudymo motyvai ir paskirtis Gruzijoje visiškai kitokie nei Lietuvoje. Lietuvis vairuotojas pokšteli kumščiu per savo vairą, kai nori pasakyti: „Koks tu, kolega vairuotojau, esi idiotas” arba „Asile, kur lendi!” Tuo tarpu Gruzijoje signalas dažniausiai spaudžiamas tam, kad perspėtum kitą vairuotoją, jeigu važiuoji greičiau ir ketini jį aplenkti. Išvertus į žmonių kalbą, tai skambėtų maždaug taip: „Atsiprašau, ar nesutrukdysiu, jei pravažiuosiu pro šalį”. Dažnai signalizuojama net ir pustuštėje kelių juostų gatvėje. Šiaip sau, dėl viso pikto.
Užsieniečiui eismas Tbilisio gatvėse gali pasirodyti visiškai chaotiškas. Senutėliai ir visiškai nauji automobiliai važiuoja dideliu greičiu, retoje gatvėje pamatysi juostų žymėjimą, mažai kelio ženklų, vos keliose sankryžose įrengti šviesoforai. Teisus tas, kuris pirmas išvažiavo į sankryžą, net ir iš šalutinės gatvės. Nevengiama net vienos judėjimo krypties gatvėse važiuoti prieš eismą. Ir nuolat nenutyla jau minėtas signalų gausmas. Tačiau avarijose apdaužytų automobilių beveik neteko pastebėti – tbilisiečiai vairuoja meistriškai.
Įkalintas gatvės viduryje
Deja, tenka save laikyti antrarūšiu žmogumi, jeigu esi pėsčiasis. Jiems vairuotojai čia nerodo jokios pagarbos. Pėsčiųjų gyvenimą apsunkina ir tai, kad net pagrindinėse miesto gatvėse nėra jokių pėsčiųjų perėjų – vos keli požeminiai tuneliai. Tačiau iki jo gali tekti eiti ir kilometrą ar daugiau. Todėl tbilisiečiai tiesiog nardo per plačias gatves tarp automobilių, kurių vairuotojai, pamatę dvikoję kliūtį, net nemažina greičio.
Teko matyti, kaip per Rustavelio prospektą bėgdamos dvi paauglės vos nepakliuvo po ratais. Užšokusios ant šaligatvio jos puolė linksmai juoktis – joms tai tik vienas iš kasdienių nuotykių. Šių eilučių autorius išgirdo patarimą, kad norint pereiti gatvę, reikia prisigretinti prie tai ketinančio daryti vietinio gyventojo ir pasistengti sinchroniškai atlikti visus ekvilibristinius judesius.
Deja, tuomet, kai būtinai reikėjo atsirasti kitoje prospekto pusėje, lyg tyčia nepasitaikė toks vedlys, tad teko kliautis tik savo instinktais ir sugebėjimais. Po poros minučių pro atsiradusį eismo srauto plyšį pavyko nubėgti iki įsivaizduojamo ir niekaip nepažymėto gatvės vidurio. Tačiau čia pasijutau spąstuose. Mašinos pro pat mane dideliu greičiu lėkė į abi puses.
Jutau, kaip jų keliamuose oro srautuose plevėsuoja mano kelnių klešnės, tačiau buvau visiškai bejėgis it mažas šapelis galingoje kalnų upėje. Kai atrodydavo, kad automobilių srautas praskydo ir štai netrukus bus galima bandyti vėl bėgti iki šaligatvio, iš kažkur išnirdavo dvigubai greičiau už kitus važiuojantis automobilis, ir kelias vėl užsidarydavo.
Atlyginimą padidino dešimteriopai
Jau paminėtos pėsčiųjų perėjos yra tapusios visokių niekniekių prekeivių ir elgetų susibūrimo vieta. Elgetaujančiųjų pilna ir miesto gatvėse. Kai kurie reginiai itin skaudūs. Pavyzdžiui, ant šaligatvio pasodintas gal dvejų metukų vaikas ramiai knebinėjasi su savo varganais žaisliukais, o praeiviai ant skuduro greta mažylio meta smulkius pinigėlius. Apsidairiau, bet vaiko motinos niekur šalia nepamačiau.
Viena nenusakomo amžiaus suvargusi moterėlė sukiojosi sankryžoje, kurioje įrengtas šviesoforas. Ji priešais save stūmė invalido vežimėlį, kuriame suglebęs sėdėjo skarmalais apklostytas vaikas. Kai mašinų srautą sustabdydavo raudona šviesa, ji imdavo rinkti išmaldą iš vairuotojų. Tiesiog stebėtina, kaip jai pavykdavo su invalido vežimėliu išlaviruoti tarp automobilių, kadangi vos užsidegus žaliai šviesai, šie kaip patrakę šokdavo iš vietos.
Iš šio pasakojimo gali susidaryti įspūdis, kad Gruzija – tai chaoso ir vargetų šalis, tačiau tie, kurie lankėsi joje prieš kelerius metus, tvirtina, kad socialinio gyvenimo pažanga akivaizdžiai matoma. Gyvenimo pagerėjimą visų pirma pajuto valdininkai ir teisėsaugos tarnybų pareigūnai. Taip naujasis prezidentas Michailas Saakašvilis nutarė kovoti su plačiai išsikerojusia korupcija.
Tos pačios kovos pretekstu iš tarnybos policijoje neseniai buvo atleisti tūkstančiai prie kyšių pripratusių pareigūnų, o į jų vietas, remiantis griežtais reputacijos ir biografijos švarumo kriterijais, priimti nauji. Naujiesiems darbuotojams pradėtas mokėti net dešimteriopai didesnis atlyginimas, kuris dabar siekia apie pusę tūkstančio larių. Gruzijos masteliais tai gana dideli pinigai. Tad naujieji pareigūnai vertina savo darbo vietas, kadangi pretendentų į jas daugiau negu reikia, bei gerbia naująją valdžią.
Gruzinai myli Mišą
Tuo tarpu pensininkų gyvenimas kol kas itin sunkus. Visiems, nepaisant darbo stažo ir nuopelnų, mokama vos 34 larių dydžio pensija. Tuo tarpu buto išlaikymas Tbilisyje per mėnesį kainuoja apie šimtą larių. Štai iš kur tiek daug elgetų gatvėse. Štai kodėl kiekvienas stengiasi prisidurti prie menkos pensijos ar atlyginimo prekiaudamas bet kur ir bet kuo, tarkime, automobilio ratlankių gaubtais ant tilto per Kurą.
Na ir kas, kad visi jie skirtingi. Juk pardavėjas surinko juos pamestus duobėtose miesto gatvėse ir švariai nuplovė. Važiuoji pro šalį, sustoji pasižiūrėti. Gal ir saviškį, kurį pametei vakar, atrasi. O tuomet už larį radybų atgausi ir padėkojęs važiuosi toliau.
Vis dėlto gruzinai myli savo prezidentą, atleidžia jam smulkias nuodėmes, švelniai vadina jį „mūsų Miša” ir tikisi, kad netrukus visų jų gyvenimas taps geresnis. Juk tam ir buvo surengta revoliucija bei nuverstas stagnacinis Eduardo Ševardnadzės režimas.
Sostinė gražėja kasdien – statomi nauji namai, remontuojami seni, tvarkomos duobėtos gatvės, kyla Prezidento rūmai, o Miša užtikrintai saviškiams tvirtina, kad po septynerių metų šalis taps Europos Sąjungos nare. Kol kas šia optimistine savo vadovo prognoze daug kas tiki ir neniurzga dėl sunkumų. Tuo tarpu Vakarų Europa, į kurią taip išganingai žvelgia gruzinai, daugiau nei atsargiai vertina tokius Gruzijos skelbiamus terminus ir be perstojo ragina dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti.
Arūnas Ivaškevičius