Atsargiai, rusai atrieda atidunda. Tuoj galas Holivudui. Pabaiga Džeimsams Bondams, Džeisonams Bornams ir Laroms Kroft. Bent jau Rytų Europoje pramoginis kinas kyla tikrai revoliucijai. Maskvos kino teatruose prieš vietinę produkciją atsilaiko vienas kitas vakarietiškas filmas. Pavyzdžiui, „Pasaulių karas” už save dar pakovoja. Kitiems greitai teks slėptis po pernykščiais lapais. Prasidėjusi su „Broliu 2”, pratęsta „Antikileriu” ir „Bumeriu”, papildyta „Turkišku gambitu”, „Valstybės patarėju” ir „9-ąja kuopa”, rusiško kino banga šluoja nuo ekrano paviršiaus svetimkūnius iš Vakarų. Geriausias fantastinis filmas jau ne „Žiedų valdovas”, o „Nakties sargyba”, sėkmingai importuotas ir į kitas Europos šalis. Geriausia karinė juosta – nebe „Juodojo vanago žūtis”, o ta pati „9-oji kuopa”. „Superbombonešis” gauna į skudurus nuo „Veidrodinių karų”.
Biudžetai kino gamybai Rusijoje kasmet didėja. Pajamos auga. Efektų kokybė jau nenusileidžia amerikiečių vaizdeliams. Rekordai krinta vienas po kito. „Turkiškas gambitas” – 18 miljonų dolerių kinuose. „9-oji kuopa” – 22 milijonai su puse. Sales jau atakuoja karinė drama apie povandenininkus – „Pirmas po Dievo”.
Rusiškos produkcijos kainos Vakarams kol kas juokingos. 8 milijonai galingai karinei dramai? Holivudas išleistų dešimt kartų daugiau. Tačiau juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. „9-oji kuopa” – karinio kino šedevras. „Turkiškas gambitas” – patrauklus „popsas”, išradingesnis ir dinamiškesnis už daugybę „nudrožtų” holivudinių šlamštukų.
Deja, šalia pavyzdinio rusiško kino, nemažai ir niekam tikusių antipavyzdžių. „Vyriškas sezonas” (rež. Olegas Stepčenka), – labiau į niekinio „Brolio 2” pusę, nei į vykusių filmų pulką. Labai jau „nulaižytas” vakarietiškai, išvalytas, išgrynintas, tarsi ne Rusijoje kurtas. Prabanga, blizgesys, aukštas lygis, prašmatnūs dialogai, gerai išmoktos elitinio veiksmo kino taisyklės. Neprisikabinsi prie šiuolaikiško siužeto ar vaizdo klipams būdingo montažo (kai mobilųjį telefoną sekasi pažinti geriau nei herojų veidus). Specialiųjų efektų kokybė taip pat mažai abejonių kelia. Tik toji rusiška dvasia kažkur pranyksta, o su ja ir visa ugnelė užgęsta. Steriliai vakarietiškas reginys, aiškiai orientuotas surinkti kuo daugiau pinigėlių ir išnykti iš kino istorijos.
Herojai – agentai tarsi iš medžio iškritę. Lyg sovietmečio nebūtų išgyvenę. Lyg savo tautos ypatybių nepažintų. Veiksmų logika irgi iš realaus gyvenimo iškritusi. Viskas tarsi užsakyta iš viršaus – ką galima rodyti, kokių temų negalima liesti, nuspėjama, banalu, nuobodu. „Vyriškas sezonas” primygtinai stengiasi pabrėžti, kad Rusijoje jau kuriami efektingi filmai su sprogimais, mašinų gaudynėmis, kaskadininkų triukais. Tačiau mes jau ir taip žinome, kad jie tai gali padaryti ne prasčiau už svajonių fabriko meistrus. Spalvinis fonas – iš „Įspėjančio pranešimo”, montažas – iš „Prisiminti pavojinga”. Ir taip – po gabaliuką. Importinės detalės nesusiklijuoja į rusišką mozaiką, nors tu ką. Ne sezonas. Tarpsezonis.
Aivaras Dočkus