Kasdienybė nepalieka laiko apmąstyti principus. Tačiau jais vis tiek vadovaujamės. Kad ir negalvodami.
Tokia jau nebeapmąstoma, tiesiog vykdoma šiuolaikinė Evangelija yra Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.
O vis dėlto kas ji yra, ta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija?
Idėjų raidos požiūriu tai yra Komunistų partijos manifesto vertimas. Vertimas iš marksistinio į šiuolaikinį materializmą…
——————————————————————————–
Komunistų partijos manifeste dar pilna idealistinių reliktų, tokių kaip formacija, klasė, proletariatas, proletariato diktatūra ir pan. Jų turiniai spekuliatyvūs, reikalaujantys patikėti, todėl jų tikrumą būtina įrodinėti kuriant visokias juos pagrindžiančias teorijas. Viena tokių buvo dialektinis ir istorinis materializmas. Žodžiu, Manifestas paremtas abstrakčiomis idėjomis, kurios reikalauja arba „protingai” su jomis sutikti, arba, jeigu kas nesutinka, pašalinti iš „teisingai mąstančiųjų” kelio, t. y. sunaikinti (reikalauja visuomeninę sąmonę apvalančio teroro).
Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje to reliktinio idealizmo neberasi, viskas čia konkretu ir aišku: yra žmogus, žmogus yra laisvas, su žmogum privalai elgtis kaip su laisvu, žmogus turi teisę gyventi kur nori, žmogus turi teisę tikėti kuo nori ir t. t., ir pan. Ką nors įrodinėti ar įtikinėti nėra jokio reikalo, reikia tik skaityti tekstą ir veikti.
Svarbiausia – veikti pagal savo išmanymą, nes Deklaracija parašyta konkrečiam žmogui – MAN. Ir visai nesvarbu, ar AŠ – klerkas ar milijardierius, katalikas ar musulmonas, – aš galiu savąją gyvenimo sampratą priešinti bet kam, ir man bus padedama, bent jau psichologiškai, ir tai yra nepaprastai patrauklu ir paveiku. Per pusamžį Žmogaus teisių deklaracijos filosofija buvo pagrįsta ir Jungtinių Tautų veikla, ir Europos Sąjungos konstitucija, ir Tūkstantmečio programa.
Koks pasaulis tuo remiantis kuriamas ir sukuriamas?
Pasaulis kaip visuotinės gerovės vieta. Bet ar tai ne vienas iš svarbiausių Manifesto tikslų?
Pasaulis be tikėjimo – tik kaip žinojimo ir jo technologijų naudojimo būdų visuma. Ar ne apie tai vis garsiau kalbėta visą XX amžių? Pasaulis be istorijos – tik su ateitim.
Kas sakė, kad tikroji istorija prasideda tik nuo komunizmo? Pasaulis be tautų – tik kaip žmonija. Ar ne toks buvo proletariato uždavinys? Ar ne tokia ir šiandieninio proletariato – popso kultūros žmonių paskirtis?
Komunizmo pagal Karlo Markso ir Frydricho Engelso Komunistų partijos manifestą sukurti nebuvo įmanoma. Žmogus pagal šią koncepciją turėjo visų pirma patikėti pačia komunizmo idėja, po to vienytis ir bendrai kovoti, bet nebūtinai laimėti.
Kaip, beje, ir atsitiko.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija pagrįsta aiškia ir konkrečia praktine patirtimi: kiekvienas pinigas stipresnis už kiekvieną idėją, ir nors ne kiekvieną žmogų galima įtikinti, kiekvieną galima nupirkti. Ne tik žmogų, bet ir jų grupes (partijas, organizacijas ir kt.), net valstybes, – svarbu, kad būtų kapitalas, didesnis už nacionalinės valstybės biudžetą. Tokio paprasto ir nuoseklaus materializmo Marksas nepavydėti negalėtų. Šiandieninis globalizmas – tai Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos dėka modernizuotas komunizmas, kuris vietoj tariamos valstybinės (iš tiesų – partinės oligarchijos valdomos) nuosavybės turi pagaliau tikrą viršnacionalinę nuosavybę – globalinę korporacinę nuosavybę, kuriai nesvarbu niekas, išskyrus tobulą valdymą – kuo pigesnį manipuliavimą popso kultūra.
Šmėkla blaškosi po pasaulį – globalizmo šmėkla, siaubdama ištisus socialinius sluoksnius, tautas ir civilizacijas.
Grasindama ir pačiam pasauliui.