Išsaugoti pacientų teises į privatumą lengviausia atsisakius teikti bet kokią informaciją, tačiau ar taip nebus pažeistos kitos jų teisės?
„Daktare, norėjau sužinoti, kaip jaučiasi mano Vincukas. Ar buvo labai girtas, kai jį atvežė? Ar šonkauliai sulaužyti, ar tik sumuštas?” – dabar į tokį klausimą telefonu nebeatsakys nė vienoje ligoninėje. O jei atsakys, tai toks medikas bus vertas nuobaudos. Jau metus laiko medikai stengiasi kruopščiai saugoti savo pacientų teises į privatumą. Per tą laiką paaiškėjo, kad ne visuomet paprasta atskirti, kuri informacija yra neabejotinai konfidenciali, o kokią suteikiant daroma paslauga ligoniams.
Tenka spręsti rebusus
Paprastai nenorima pasakoti apie savo ligas visiems iš eilės. Todėl tai, kad apie ligonio būklę medikai nebekalba telefonu, regis, atitinka jų pacientų interesus.
Kita vertus, kai, skambinant į ligonines, neįmanoma sužinoti, kurioje yra ieškomas žmogus, varo į neviltį jo artimuosius. Tai nėra naudinga ligoniui. O jeigu žmogus gydomas dideliame mieste, o jo artimieji gyvena kaimelyje už kelių šimtų kilometrų, arba ligoninėje – paauglys, kurio tėvai užsienyje?
Tada medikų nenoras teikti informaciją telefonu vėl atrodo nežmoniškas. Tai yra patyrę daugelio rajonų ligoninių ir greitosios medicinos pagalbos medikai, neslepiantys, kad dažnokai pažeidžia pacientų privatumą iš elementaraus žmogiškumo.
Tačiau iš kur gydytojams žinoti, kad užuojautos kupinu balsu to ar kito asmens sveikata besidomintis asmuo nėra draudimo kompanijos atstovas ar darbdavys? Ligų šifrai yra būtent tam, kad sveikatos problemų turintis žmogus nejustų dar ir psichologinio spaudimo ar net diskriminavimo dėl ligos.
Visose Lietuvos apskrityse rengiami seminarai medikams „Kaip praktiškai įgyvendinti paciento teisę į privatumą” yra populiarūs. Jų dalyviai diskutuoja tarpusavyje ir atkreipia Sveikatos apsaugos ministerijos atstovų dėmesį į problemiškiausias vietas. Tikimasi, kad medikų darbą palengvins ką tik išleistas leidinys „Paciento teisė į privatumą: praktinės rekomendacijos”, kuris pasieks visas ligonines.
Permainos vyksta lėtai
„Prieš keliolika metų ligoninės buvo panašios į parodų sales. Prie kiekvieno ligonio lovos buvo parašyta jo pavardė, diagnozė ir ligos eiga. Visiems tai atrodė normalu. Dabar žmogaus privatumas yra vertybė, tačiau ligoninių personalas tikrai dar nemoka jo tinkamai saugoti. Negalime turėti iliuzijų, kad pasikeitimai gali įvykti labai greitai”, – sako sveikatos apsaugos viceministras Rimantas Šadžius.
„Medikams nelengva išbalansuoti: tenkinti pacientų ir jų artimųjų teisę į informaciją ir išsaugoti privatumą. Tiek saugant, tiek informuojant kartais persistengiama”, – pripažįsta Kauno apskrities gydytojas Henrikas Gintautas Čeida.
Medikai, dirbantys gydymo įstaigose, neslepia: kol neteikiama jokia informacija, tol ir problemos nėra. Gydytoja Odeta Barkentienė sako, kad patogiausia atsitverti įstatymu ir pakišti pacientui pasirašyti lapuką, kad jis pageidauja informacijos apie jį neteikti. Tačiau dažniausiai kad ir ką padarysi, liksi kaltas. Jei informacijos neteiksi seneliams, nes jie nėra oficialūs vaiko atstovai, – blogai, jei pateiksi, o tėvai bus dėl to nepatenkinti, – vėl blogai.
„Tėvas reikalavo kompensacijos iš stomatologo, kad šis gydė nepilnametį negavęs tėvų sutikimo. Tačiau vaikui dantį skaudėjo, todėl gydytojas privalėjo suteikti jam pagalbą. Arba kitas atvejis – greitoji atvažiavo pas ligonę, kuri plūdo kraujais, o jos sutuoktinis, kurio sutikimą vežti į ligoninę reikia gauti, švaistosi nudaužtu buteliu. Būtinoji pagalba bei paciento interesai yra tie kriterijai, kuriais reikia vadovautis”, – sako R.Šadžius.
Privatumo ribos
Hipokrato priesaikoje yra įsipareigojimas saugoti pacientų privatumą. „Visa, ką gydydamas matysiu ar girdėsiu, ar šiaip ką, net nekviestas gydyti, patirsiu apie žmonių įprastą gyvenimą, nutylėsiu ir laikysiu paslaptyje, jei nebus reikalo apie tai viešai paskelbti”, – prieš amžius suformuluoti principai ne ką skiriasi nuo šiuolaikinių pacientų pageidavimų.
Žmogaus teisių konvencijoje, kituose tarptautiniuose dokumentuose ir Lietuvos įstatymuose viskas apibrėžta daug detaliau ir dėl to kartais painiau. Neretai nei medikai, nei pacientai nebežino, kaip įvertinti, ar privatumas yra išsaugotas.
Profilaktiniai patikrinimai mokyklose – tai privatumo pažeidimas ar rūpinimasis visuomenės sveikata? Ar apskritai reikia mokyklą informuoti apie vaiko sveikatą? Juk kartais dėl to reikia vaiką persodinti į kitą suolą, atleisti nuo fizinio lavinimo pamokų. Po trumpos diskusijos medikai praktikai nutarė, kad būtų geriausiai mokyklą informuoti ne nurodant vaiko ligą, o pateikiant rekomendacijas. Ypač tais atvejais, jei tai psichikos sutrikimai, kuriems įtakos gali turėti ir mokyklos mikroklimatas. Kitas dalykas, kam tą informaciją mokykloje suteikti. Jei ji surašoma į klasės žurnalą, kur ją gali bet kas perskaityti, taip pat negerai.
Sunku įgyvendinti
„Palatoje – 5-6 pagyvenusios ligonės, o vizituojantis gydytojas kalba garsiai, nes ne visos pacientės gerai girdi. Gulinčios vienoje palatoje po kelių dienų žino viena apie kitą viską. Kaip tokiomis sąlygomis galime garantuoti paciento privatumą? Kalbėti pašnibždomis ar kitus pacientus paprašyti išeiti? Juk gali būti, kad jie nevaikšto?” – klausia Kėdainių ligoninės auditorė Janina Armanavičienė.
Darbdaviai jau seniai moka perskaityti ligų kodus, todėl tai nebegarantuoja ligonių privatumo. Gal pakaktų tuos kodus rašyti tik „Sodrai” skirtoje nedarbingumo lapelio šaknelėje?
„Ar išties būtina slėpti nuo darbdavių, kad jų darbuotojas gydomas ligoninėje – juk jam vėliau bus atneštas apie tai liudijantis dokumentas?” – abejoja gydytoja Edita Skarakodienė.
Šiuo atveju medikai sutarė: jei domisi darbdavys, pasakyti jam, kad žmogus yra ligoninėje, ir paprašyti, kad pacientas pats jį išsamiau informuotų.
Kur kas sunkiau apsispręsti, kaip elgtis, jei žmogus klausia, kaip ligonis jaučiasi. Jei pasakys, kad pastarasis ligoninėje praleis dar tris dienas, o sugrįžęs namo, ras apvogtą butą? Kaip identifikuoti, ar išties skambina giminaičiai?
Nieko nesakyti telefonu yra lengviausia, tačiau daug kam tai sukelia nereikalingų sunkumų – reikia toli atvažiuoti sužinoti tyrimų rezultatų, neramu, ar artimo žmogaus būklė nepasikeitė per kelias valandas.
„Gal situacija pasikeistų, jei ligoninės turėtų telefono numerius nurodančius aparatus arba su pacientais ir jų giminaičiais iš anksto būtų susitarta dėl savotiško kodo – žodžio ar skaičių kombinacijos”, – svarsto socialinių mokslų daktarė Vida Beresnevičiūtė. Medikai suūžia: gaišaties padaugėtų, o jų tiesioginė pareiga – gydyti – nukentėtų.
Nepatinka jiems ir viceministro idėja – nelaukiant, kol artimieji pradės paciento ieškoti, patiems informuoti, kad žmogus atvežtas į ligoninę. Tuomet nereikės spėlioti, ar telefonu apie žmogų išties jo giminaičiai klausinėja. R.Šadžius, ką tik sakęs, kad pagal pavardę galima išsiaiškinti artimuosius, sako, kad už tokį papildomą darbą ligoninės pinigų negautų.
Daiva Valevičienė