Rūmų dailininku vadinamas Vidas Bizauskas – žinomas juvelyras, savo srities profesionalas. Jis sukūrė Klaipėdos ir Šiaulių merų regalijas, šių miestų garbės piliečių medalius, tarybos narių ženklus, Klaipėdos kultūros magistrų ir A.Šabaniausko konkurso laureatų žiedus. Išpuošė juos auksu, sidabru ir deimantais…
Prieš 20 metų baigęs Talino dailės institutą, kuo jis tik nedirbo!.. Kūrė reklamas savo gimtųjų Šiaulių prekybos valdybai, „Sirijaus” gamykloje dirbo dailininku apipavidalintoju, Klaipėdos vaikų dailės mokykloje – mokytoju, net prekiavo garažų vartais… Greit metai bus kaip vėl – laisvas menininkas. Juokiasi – pats sau karalius.
Mažai kas, gal tik geriausi draugai, žino, kad yra vieta, kur jis išties jaučiasi karaliumi. Tai – jo ir žmonos Jūratės namų… virtuvė. „Stengiuosi pateisinti nuomonę, kad geriausi virėjai – vyrai”, – gudriai šypsosi pro ūsą Vidas.
Tik mažas hobis
Dailininko Vido Bizausko ir jo žmonos dizainerės Jūratės darbo vieta – namai. Ji per dienas triūsia prie kompiuterio jų miegamajame, o Vidas „kalinėja” kitame kambaryje, kur įsirengė sau juvelyro dirbtuves. Dažnai jiedu pasimato, pasišneka tik pavakariais, kai Vidas pagamina vėlyvus pietus ir paskambina varpeliu virš baro. Tai ženklas, kad Jūratei laikas atsiplėšti nuo kompiuterio ir kartu skaniai pavalgyti. Mat dabar ji užsivertusi darbais, turi labai daug užsakymų. Nedejuoja. Abu džiaugiasi, kad jos sugebėjimus dizaino srityje klientai vertina.
„Jis mane ir pasivaikščioti, grynu oru pakvėpuoti išveda”, – giriasi šypsodamasi Jūratė. „Būna ir priešingai”, – prasitaria Vidas, kuris irgi yra baisus krapštukas, namisėda. Jis neneigia, kad yra pedantas. Visur. Taip pat juvelyrikoje ir virtuvėje.
Šeima kartu – jau 14 metai. Jūratė nesikremta, kad miniatiūrinėje jų virtuvėlėje dviem vietos neužtenka. „Užtektų gal, bet taip jau susiklostė, kad čia karaliauja Vidas. Be konkurencijos”, – konstatuoja ji. „Čia tik mažas mano hobis”, – kukliai prisipažįsta Vidas.
Abiem gerai
Burti prie puodų ir keptuvių Vidas sako pradėjęs, kai mama vos panorėjus cepelinų nebeišvirdavo, reikėjo pačiam valgyti pasigaminti. Studijų metais Telšiuose, Taline.
„Kazachas, moldavai, estai – jau trys virtuvės tradicijos. Kartu studijavome, šalia gyvenome, kartu valgėme, – prisimena V.Bizauskas. – Kaip barščius verdame? Mes – vienaip, moldavai – kitaip, estai ir kazachai išvis nežino, kas tai yra. Bet jų – savi patiekalai, savi niuansai. Mes net nedidelę viryklę buvome nusipirkę, bendrabutyje po stalu laikėme. Kad gaminti skaniai galėtume. Ne iš bado. Aš iš Šiaulių atsiveždavau šviežios mėsos, moldavai – prieskonių, dar kokių graikiškų riešutų, ir mes tokius kepsnius pasidarydavome, kad ohoho!.. Taip viskas ir prasidėjo, tapo pomėgiu, net savotiška aistra. Išmokau produktus pirkti, vynus prie patiekalų derinti.”
Dabar, Vido kviečiama vakarienės ar vėlyvų pietų, Jūratė sako kartais jaučiasi nepatogiai, – kaip kokiai karalienei viskas ant stalo padėta. Todėl, kai tik gali, stengiasi „nutrūkti” nuo kompiuterio ir jam padėti. Pagalbinės darbininkės darbo ji nesikrato: „Svogūnus nulupu, morkas nuskutu, – ką nors, sakau, duok, pagelbėsiu, tik greitai.”
Jūratė to nesureikšmina ir visai nesididžiuoja, kad vyras jos prie puodų neprileidžia. „Šiandien yra taip, o rytoj gal viskas bus kitaip. Tiesiog mums dabar taip gerai”, – sako jie. „Tiesa, kitąkart būna, kad Vidas kurį sekmadienį patrepsi kojytėmis: „Kur mano pusrytukai?”, jis kažko nori… Arba dvi savaites prašo manęs blynelių. O kai pasiūlau – iškepsiu, sako, jau nebenoriu… – liūdnai šypteli Jūratė – Pas mus čia nėra taisyklių. Manau, ir gerai, kad jų nėra.”
Žino, ką dovanoti
Jūratė patvirtina, kad jų virtuvėje karalius – Vidas. „Toks ten ir karalius, dūzgiu truputį…” – patenkintas jis.
Šeima pasakoja, kad kai pradėjo gyventi kartu, tik po kurio laiko jau turėjo savą virtuvę, įsigijo geresnių indų, receptų knygų. Ateidavo draugai, susinešdavo produktus, ir visi kartu gamindavo. Taip smagu būdavo!..
Dabar tokie pavakarojimai vis retesni. Visi labai užsiėmę. „Didžiausias deficitas – laikas”, – supranta abu. Bet stengiasi kartu ištrūkti į teatrą, džiazo koncertus ir savo sodybą užmiestyje, kurią įsigijo prieš metus ir kuri jų šeimai tapo tikru rojaus kampeliu, ramybės uostu. Ten Vidas irgi gamina, bet jau ant atviros ugnies, ką nors labai paprasto, bet neįprasto ir skanaus. Tarkim, kepa mažus upėtakius su kalmarais…
Bičiuliai irgi žino, ką jam geriausia padovanoti per gimtadienį, parvežti iš kelionių po pasaulį, – prijuostę su kengūrėlėmis iš Australijos, prašmatnų grilio įrankių komplektą – visą lagaminą, retą valgių knygą…
„Kai užsukame į knygyną, aš sustoju prie grožinės literatūros lentynos arba leidinių apie sodą, nes tai mano stichija, o Vidas – tiesiu taikymu pasuka prie knygų apie maistą, – pasakoja Jūratė. – Jis gilinasi, skaito tas knygas, perpranta pačius maisto gamybos ir derinimo principus. Paskui pats sumaniai derina. Geras kulinaras išties. Jo dėka mes atpratome valgyti prastą maistą. Jei norime kur nors nueiti, restoraną renkamės pagal maistą.”
Paklausti, kur Klaipėdoje jis geriausias, Vidas su Jūrate susižvalgo ir nedvejodami išvardija: „Navalyje”, „Promenadoje” ir „Storoje antyje”, ten, anot jų, – puiki virtuvė.
„O kitur būna taip: pamaina pasikeitė – ir patiekalas pasikeitė, grįžo pamaina – grįžo ir patiekalas”, – sako Vidas.
Problema – produktai
Bet dažniausiai jis gamina pats. „Kai kelis kartus padarai taip, kaip turi būti, ir pavyksta tikrai gerai, po to gali bandyti kažką pakeisti, paimprovizuoti”, – paaiškina jis savo kulinarinės kūrybos taisykles.
Jūratė pailiustruoja pavyzdžiu: „Tarkim, garsusis Vilniaus „Neringos” restorano befstrogenas. Gurmanai dar prisimena jo skonį. Vidas bandė jį išgauti. Na, anot jo, garstyčios buvo ne tos… Bet ragavome ir nesunkiai prisiminėme tikrąjį jo skonį. Tikrai neprastai pavyko.” „Juolab kad ir jautienos pavyko nusipirkti geros”, – pabrėžia Vidas.
Pasak jo, didžiausia problema – produktai. „Kuo toliau, tuo blogiau. Nei geros mėsos, nei žuvies. Atrodo, pasirinkimas – didžiausias, bet toli gražu ne. Ypač vasarą šviežių kokybiškų produktų tenka ieškoti vos ne su žiburiu”, – tvirtina Vidas. Jūratė linksi galva: „Parduotuvių nemėgstame, nes ten nepasirinksi, neapžiūrėsi iš arčiau, nepačiupinėsi, kol nepasvėrė. Į naująjį turgų išsiruošiame kartu, ten – kitas reikalas, turime savus pardavėjus, jie nuoširdūs… Bet vis dar tebesvajojame, kad ateis tokie laikai, kai žuvį galėsime pirkti iš pačių žvejų, mėsą – iš gyvulių augintojų…”
Vidas prisimena: „Kartą norėjau tėvus pavaišinti Velingtono kepsniu. Ieškau šeštadienį – jautienos gražios nėra. Nuvažiuoju į turgų sekmadienį iš ryto anksčiau. Na, du prekeiviai. Prieinu prie vieno. „Ko, vyriški, nori”, – klausia. Sakau – jautienos. Jis man: „Prašau, rinkitės”. Tai kad aš sakiau – jautienos, o jūs man karvę kišate…”
„Žinote, kaip atskirti karvę nuo jaučio? – gudriai klausia Vidas. – Labai paprasta. Karvės riebalai geltoni, o jaučio balti. Kitas prekeivis tikina, kad jautukas jaunas. Jei taip, raumenų skaidulos turi būti smulkios, kuo stambesnės skaidulos, tuo senesnio gyvulio mėsa.”
Mėgsta pasilepinti
Kaip gimsta Vido patiekalai? Kaip jis apsisprendžia, kokį gaminti? Sako, pirmiausia pasiklausia skrandžio, ko jis nori. Tada pasižiūri į receptų knygą ir šaldytuvą, – kas jame yra. O paskui – į turgų ar parduotuvę – nusiperka tai, ko trūksta. Jei laiko turi daug, tada atsiverčia knygą, abu su Jūrate išsirenka patiekalą ir išsiruošia į miestą pirkti jam produktų. Grįžta ir gamina. „Savaitgalį sau atsipūtęs dūzgi, pasidarai ką nors skanaus, – argi ne smagu?” – samprotauja Vidas, kuriam negaila kelių valandų, kad sekmadienį ant stalo garuotų ypatingi pietūs. Tokius gamina ne tik sekmadienį, – du tris kartus per savaitę. Pasilepina pats ir žmoną palepina.
Jis neneigia, kad vienas didžiausių gyvenimo malonumų – skaniai pavalgyti. „Aš nesu toks stiprus žmogus, kad atsisakyčiau šio mažo malonumo”, – perfrazuoja Vidas aktoriaus J.Budraičio žodžius iš vieno seno filmo. Jis mėgsta virti ir valgyti tirštas sriubas, ypač tą iš jaučio uodegos ir taip vadinamą salianką, ruošti savo firminį guliašą, stengiasi visuomet turėti paties vytintos jautienos, kuri nepaprastai skanu su šlakeliu gero raudono vyno.
Klausiu, ar teisybę žmonės sako, – kad būtų skanu, dar reikia pridėti meilės. Abu nusikvatoja. „Ė… Čia ne tik pridėt reikia!.. Be jos patiekalo nebus…” – numykia Vidas. O kaip atskirti, su meile pagamintas patiekalas ar be meilės? „Jeigu skanu, vadinasi – su meile, jeigu ne, vadinasi – be…” – paprastai paaiškina Vidas.
Negaili pagyrimų
Jūratė negaili komplimentų jo kulinariniams šedevrams. Vidas nesigina, kad tai jam svarbu. „Jeigu patiekalą darau pusantros paros, ir nepasakytų, kad skanu, ups…” – nesupranta Vidas, kaip galima jo nepagirti. Juolab kad jo itališkas stufato – tiesiog nuostabus. Tai yra raudoname vyne su pomidorų padažu troškintas jaučio kumpis, pagardintas rūkytais lašinukais ir česnaku. Jis troškinamas ketaus puode su „tarpine ir dangčiu” iš tešlos. Kepamas labai karštoje orkaitėje taip kumpis „sirpsta” per naktį. „Jeigu septintą vakaro įdegu į orkaitę, kas valandą po 50 laipsnių mažinu temperatūrą, tai dvyliktą nakties ji jau būna kone nulinė. Neatidaręs orkaitės nueinu miegoti, o kitądien pasižiūriu – ištraukiu, padegusią tešlą nulupu. Jei padažo su vynu dar liko, dangtį nuimu ir dar pusantros valandos ant labai mažos ugnies jį nugarinu”, – savo kulinarijos paslaptimis noriai dalinasi Vidas. Anot jo, pjaustoma mėsa būna tokia minkšta, kad net byra, stufato tirpte tirpsta burnoje.
Gaminti jis labiausiai mėgsta iš jautienos, žuvies, vištienos bei antienos, bet pastarosios nusipirkti randa labai retai. Ypatinga vieta ant šeimos stalo tenka daržovėms – svogūnams, pomidorams, paprikai, salierams… Tik iš makaronų nieko neburia, nes… Abu juokiasi, kad tuomet sunku būtų reguliuoti kūno svorį. Todėl ir picų nedaro. Pyragų Vidas irgi nekepa. Čia – jau Jūratės stichija. Kai abu labai įsigeidžia, ji iškepa. Bet tai nutinka retai, nes vėlgi grėstų papildomi kilogramai…
Norisi visko…
Vis dėlto pirmenybę Vidas teikia Viduržemio jūros šalių virtuvei. „Ten patys įdomiausi receptai”, – tvirtina jis, vertinantis ir kinų, ir meksikiečių virtuvę. Paprašytas išvardinti savo mėgstamiausius patiekalus, kuriuos dažniausiai gamina, V.Bizauskas nesutrinka: „Višta meksikietiškai – ištrinta raudonosios paprikos milteliais… Jaučio kepenys, marinuotos apelsinų sultyse su garstyčiomis ir keptos ant žarijų… Daugybė aštrių ir švelnesnių tirštų sriubų variantų… Be abejo, azu ir jaučio uodegos sriuba, bet nedažnai, nes pastaroji labai riebi… Mano jau minėtas itališkas stufato… Dar – Velingtono kepsnys… Šiaip kepsnių nekepame. Labai retai – pipirinį steiką. Desertai… Jų mažai. Esu išbandęs ledus su pipirais, vasarą dažnai ruošiu firminę sangriją. Labai panaši į tą, kurią teko ragauti Ispanijoje.”
Paklaustas, kokį patiekalą dabar mielai suvalgytų, Vidas užsisvajoja: „Dabar ir gana dažnai mielai suvalgyčiau Viduržemio jūros šalių patiekalą – kepti švieži kalmarai su šviežiais česnakais. Bet tokio pas mus niekur negausi. Teko ragauti Kroatijoje…”
Dabar šeima svarsto, kaip gyventi toliau: kirsti stogą į palėpę ir pasigerinti sau buities sąlygas (taip pat ir gerokai padidinti virtuvę, Vido dirbtuves iškelti į pastogę, kad galėtų stuksenti niekam netrukdydamas ir naktimis) ar dažniau leisti sau pakeliauti po pasaulį. Norisi visko. Panašiai kaip tuomet, kai Vidas atsiverčia naują receptų knygą… Bet tenka išsirinkti vieną patiekalą, o kiti – kada nors vėliau…
Rita Bočiulytė