Į neaukštą, trapią moterį, stovinčią eilėje prieš mane centriniame pašte, atkreipiau dėmesį, kai ji garsiai padiktavo savo pavardę: „Džu-ga-švi-li”. „Galinga pavardė”, – pagalvojau. Išėjęs laukan ir vėl pamatęs tą moterį, ėmiau vytis. „Atsiprašau, – mano smalsumas įveikė padorumą, – ar jūs nesate kaip nors susijusi su Josifu Stalinu – Džugašviliu?” – „Jis man senelis. O ko jūs norite?..”
Galia buvo visai maža, kai jos tėvas Jakovas Stalinas išėjo į frontą, tad keista, kad ji jį prisimena. Pasakoja, jog mama buvo griežta, o tėtis visada kovojo „už savo vienturtę dukterį”. Niekada nieko nereikalavo, dovanodavo dovanas. Todėl Galia jį įsiminė kaip kažką saugaus ir mielo. Išėjus tėvui, mamą iškart pasodino kalėjiman. Galią tada pasiėmė Svetlana Alilujeva (senelio duktė) ir pusantrų metų atstojo jai motiną.
O už ką vis dėlto areštavo jūsų mamą? – su Galina įsitaisėme prie mažo staliuko kavinukėje.
Na, pirmiausiai – tėtis gi pateko į fašistų nelaisvę. Antra – alyvos į ugnį įpylė lapeliai, išmesti iš lėktuvų. Juose buvo atvaizdas, kuriame tėtis stovi šalia vokiečių su savo odine striuke, su kuria iki karo važiuodavo žvejoti ir medžioti. Striukė niekaip negalėjo patekti į frontą, nes tėvas jos nepasiėmė, o fotografija buvo namų albume… Kaip ji atsidūrė pas fašistus – visiškai neaišku. Tai ir buvo pagrindinis kaltinimas mamai. Kol vyko tyrimas, ji sėdėjo kalėjime.
Jūsų senelis tai žinojo?
Aišku. Jie gerai sutarė. Bet manau, kad jis nieko nesiėmė, kad pakeistų situaciją. Jam paprasčiausiai buvo ne tas galvoj.
Ar Staliną jūs gerai atsimenate?
Netgi per daug. Pavyzdžiui, labai gerai atsimenu tokią detalę: kai jis paimdavo mane ant rankų, jo ūsai man durdavo, ir aš verkdavau. Karo metu aš jo nematydavau. Iš pradžių mes gyvenome viloje Zubalove (ten nuolat gyveno Svetlanos šeima), paskui evakavomės į Kuibyševą, o jis buvo Maskvoje. O paskui, kai atėjo taika, jis turėjo vilą Volynske… Manau, nereikia leistis į kokias nors butines mūsų santykių detales, visko būna kiekvienoje šeimoje. Noriu tik pasakyti, kad po žinios apie tėvo mirtį senelis ėmė labiau manęs gailėti. Už jo mes buvome kaip už sienos.
Mes visada gyvenome labai neblogai, mums beveik nieko netrūko. Buvome prirašyti prie Kremliaus valgyklos, prie 4-osios medicinos valdybos poliklinikos…
Kaip jūs išgyvenote momentą, kai sužinojote tiesą apie tėvo žūtį?
Aš iki šiol nežinau tiesos. Nelabai rimtai vertinu tai, kas rašoma įvairiuose leidiniuose, taip pat ir istoriniuose, – to mane, deja, išmokė gyvenimas. Beje, baigiantis karui, kai mamą paleido ir mes su ja gyvenome viešbutyje „Maskva” (butą Granovskio gatvėje iš mūsų atėmė iškart po mamos arešto), buvo periodas, kai mes laukėme sugrįžtant tėvo. Kažkas pranešė, kad matė jį. Atsimenu, keletą dienų mūsų dviejų kambarių liukse tvyrojo didelis susijaudinimas: kažkokie svečiai, giminaičiai, visi zujo tai šen, tai ten…
Paskui viskas staiga išsisklaidė, ir mama man pasakė, kad įvyko klaida. Tas, kuris dėjosi esąs mano tėvas, tėra apsišaukėlis. Nuo to laiko mano tėtis oficialiai buvo laikomas dingusiu be žinios. Praėjus metams po karo mums davė butą, kuriame aš iki šiol ir gyvenu.
O kaip jūs, vado anūkė, gyvenote po jo mirties? Iš jūsų tikriausiai atėmė visas lengvatas, ir tai nebuvo vienintelis nusivylimas…
Tai buvo ne nusivylimai, o tik nemalonios smulkmenos. Beje, Kremliaus valgyklos ir poliklinikos paslaugomis aš teisėtai naudojausi iki pat Gorbačiovo pertvarkos. Kitose srityse mano gyvenimas buvo įprastas. Tik kai aš susiruošiau ištekėti, mano santuoką su Alžyro piliečiu, kuris mokėsi Maskvoje aspirantūroje, atsisakė registruoti. Be jokio paaiškinimo.
Kaip jums sekėsi gyventi užsienyje?
Tai kad aš niekada ten negyvenau. Pirmąkart galėjau išvažiuoti pas vyrą tik po atšilimo, kai rusams leido važinėti į užsienį. Žmonės, matyt, mane painioja su Svetlana Alilujeva, bet ten kita istorija, kuri jau buvo aprašyta. O aš jeigu ir būčiau galėjusi išvykti, vargu ar būčiau tai padariusi. Mano sūnus labai sunkiai sirgo. Jis invalidas nuo vaikystės. Pusę sūnaus gyvenimo (šiandien jam 34-eri) aš rūpinausi jo gydymu.
Ar tiesa, kad kažkokia kinų kompanija jums įsteigė solidžią mėnesinę pašalpą ir dėl to jūs metėte darbą?
Į pensiją iš Pasaulinės literatūros instituto, kur dirbau jaunesniąja moksline bendradarbe, aš išėjau prieš 10 metų dėl šeimyninių aplinkybių. Tačiau ir dabar dirbu namuose – rašau apsakymus. Prieš metus išleidau knygą – „Vado anūkė: senelis, tėvas, Ma ir kiti”. Pavadinimas pretenzingas, bet leidykloje man paaiškino, jog tai reikalinga dėl pardavimo. Turbūt suprantate, kad atsisakyti man nebuvo paranku.
Į klausimą dėl materialinės pagalbos atsakau tik todėl, kad atmesčiau kokius nors gandus. Taip, kinų kompanija man pervedinėja pinigus į sąskaitą, bet tai pradėjo daryti tik neseniai. Ar ši pagalba solidi, nesiimu spręsti: viskas šiame pasaulyje sąlygiška. Mūsų šeimai atsisakyti kokių nors papildomų pinigų reikštų vėl nusileisti žemiau skurdo ribos.
Kodėl būtent kinai, atsakyti negaliu, niekada nebuvau Kinijoje. Tos kompanijos prezidentas per asmeninį mūsų susitikimą man sakė, kad Kinijoje Staliną gerbia lygiai taip pat, kaip gerbia Mao Dzeduną.
Ar su kuo nors iš giminaičių pagal senelio liniją jūs šiandien palaikote ryšį?
Žinoma, bet dažniausiai telefonu. Su Josifu Alilujevu, Saša Burdonskiu – vyresniuoju Vasios sūnumi. Svetlana dar turi dukrelę Olią – labai miela mergaitė, gyvena JAV ir yra beveik nepasiekiama.