Daug kas mano, kad berniukas, kurį augina vieniša moteris, pasmerktas visą gyvenimą būti „mamos sūneliu”. Ar tikrai taip?
Vieniša mama iš savo sūnaus stengiasi nulipdyti „idealų vyrą”, bet idealų – būtent sau. Vienos auginasi sau užtarėją, kitos – partnerį arba draugą. Kam ko reikia.
Scenarijus
Jeigu mama siekia, kad sūnui jos nuolat reikėtų, ji tai pasieks. Ir bus laiminga. Bet ar bus laimingas sūnus? Deja, ne.
Programą, kaip ateityje turi susiklostyti žmogaus gyvenimas, artimieji jam įdiegia dar ankstyvoje vaikystėje. Tai atsitiktinai pasakytos frazės, kurios įkrenta į pasąmonės atmintį ir nulemia tolesnį vaiko elgesį.
Moterys, linkusios per daug nerimauti, bijančios vienatvės, vaikui gali kalbėti: „Dabar aš tavimi rūpinuosi, o kai tu užaugsi, – rūpinsiesi manimi”, „Aš žinau, tu geras sūnus, tu niekada manęs nepaliksi”, „Net kai vesi, tu manęs nepamirši…”. Taip auklėjamas būsimas užkietėjęs viengungis, kuris gyvens su mama iki jos mirties, o paskui vis tiek negalės vesti, nes neįsivaizduos šalia savęs kito žmogaus, tik mamą.
Kitoks likimas bus berniuko, kuriam mama sako: „Tu užaugsi ir turėsi savo šeimą – žmoną, vaikų… Jeigu aš galėsiu – jums padėsiu”. Siųsdama į vaiko pasąmonę tokius linkėjimus, mama rašo sūnui kitokį gyvenimo scenarijų, kuriame jam skirtas savarankiško ir brandaus žmogaus vaidmuo. Šis žmogus nesislėps už mamos nuomonės iki pat žilos senatvės.
Vyriška kompanija
Amerikiečių psichologai motinoms, kurios vienos augina sūnus, siūlo tokią išeitį – sumokėti šiek tiek pinigų vaikinams studentams, kad šie savaitgaliais pažaistų su jų berniukais krepšinį, nuvažiuotų į žvejybą, nueitų į futbolo rungtynes ir šitaip pratintų prie vyriškų interesų, pramogų ir vyriško gyvenimo stiliaus. Tai neįprasta, šiek tiek šokiruoja, tačiau idėją – įtraukti berniuką į vyrišką kompaniją – palaikyti verta.
Vyriška kalbėsena, emocinis santūrumas, žargonai, gestai, – visa tai perimti nėra sunku. Sudėtingiau išmokti elgtis taip, kaip elgiasi vyrai, todėl, kad mama nesąmoningai lenkia sūnų prie moteriško elgesio modelio. Pavyzdžiui, mamai sunku susitaikyti, kad berniukui reikia pereiti muštynių etapą. Kai sūnų skriaudžia, tėčiai paprastai tvirtina, jog skriaudikams reikia duoti atkirtį, o mamos maldauja ne muštis, o tartis. Žinoma, suaugusiųjų pasaulyje konfliktus priimta spręsti taikiu būdu, tačiau paaugliui reikia pereiti per muštynes, kad išmoktų apsiginti fiziškai, kitaip bendraamžiai laikys jį liurbiu ir vaikui įsitvirtins žema savivertė.
Hepiendas
Kaip mamai sureguliuoti savo santykius su sūnumi, kad jis neužaugtų silpnas vyras, bijantis imtis atsakomybės?
/ Stebėti pačiai save – ar ji neprogramuoja vaiko amžinai priklausomybei nuo savo nuomonės.
/ Nuo pirmųjų dienų diegti vaikui pasitikėjimą, kad jis gali, kad jam pavyks (ir savarankiškai užsirišti batraiščius, ir išspręsti matematikos uždavinį, ir laimėti rungtynes).
/ Leisti viską daryti pačiam. Suprantama, kad amžinai skubančiai mamai, kuri privalo ir uždirbti pinigus, ir tvarkyti namų ūkį, greičiau viską padaryti pačiai, tačiau ji greitai pamatys, kad berniukas jau nieko nenori daryti pats – jis suprato, kaip patogu, kai viską už jį padaro mama.
/ Aptarti su juo ne tik savo problemas, bet ir kalbėti apie jo berniukiškus reikalus – muštynes, kompiuterių žaidimus, mašinėlių modelius etc.
/ Leisti į sporto mokyklą, kurioje treneris būtų vyras. Net ir mamos gerbėjai čia gali pasitarnauti: stebėdamas juos, berniukas įvertins jų charakterio savybes ir kai ką pasiims sau.
Vis dėlto kaip ir kaip išmintingai mama elgtųsi, berniukas, augęs be tvirtos vyriškos rankos, bus jausmingesnis, „feminiškesnis” nei jo bendraamžis, užaugęs kartu su tėčiu. Juk tėčiai su savo sūnumis elgiasi griežtai – neleidžia jiems verkti, audringai reikšti jausmus. Ar didesnis jautrumas ir subtilumas, įdiegtas mamos, berniukui išeis į pliusą ar į minusą? Čia sociologai daro įdomią išvadą: pasirodo, moterys linkusios rinktis sau į vyrus ne „hipervyriškus” stipriosios lyties atstovus, o švelnesnius, jautresnius. Kaip tik su berniukais, kuriuos užaugino mamos, joms bus lengviau rasti bendrą kalbą. Taigi, galimas daiktas, būtent šios šeimos bus laimingesnės.
Jeigu berniukų – dvejetas
Antram lengviau: jis turi pavyzdį – vyresnįjį brolį, be to, namuose lankosi jo draugai, kurie iš savo šeimų atsineša vyriško elgesio stereotipus. O iš šiek tiek vyresnių berniukų viskas perimama kur kas greičiau nei iš suaugusių vyrų.
Vyresnėlis gali užaugti jausmingesnis, bet gali ir prisiimti atsakomybę už jaunėlį – tai yra jo atžvilgiu vaidinti tėvo vaidmenį. Bet kuriuo atveju vyresniam broliukui teks sunkesnė dalia. Ką darysi, ant vyresnių vaikų pečių visuomet nukrenta daugiau šeimos problemų.