Klaipėdietis Algirdas Jakubauskas atnešė į redakciją unikalią 1919 m. Čikagoje darytą fotografiją, kurioje matyti varpas – išeivijos lietuvių dovana savo žemiečiams, skirta pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metinėms.
Laisvės varpas, simbolizuojantis viso pasaulio lietuvių vienybę, prieš savaitę drauge su kitais 35 Kauno kariliono varpais laikinai dėl kariliono rekonstrukcijos buvo iškeltas iš Vytauto Didžiojo karo istorijos muziejaus varpinės ir šiuo metu eksponuojamas pačiame muziejuje.
Varpas buvo nulietas iš Amerikos lietuvių surinktų aukų, kurias rinko pono Algirdo Jakubausko senelis Povilas Beišys. „Todėl šią istorinę fotografiją turi tik mūsų šeima”, – didžiavosi pašnekovas.
„Per amžius budėję, ir laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą”, – tokį šūkį ant varpo iškalė toli nuo gimtinės esantys Lietuvos patriotai. Todėl 50 sovietmečio matų varpas tylėjo ir vėl suskambo tik Atgimimo laikais.
Kas buvo tas žmogus, subūręs ir uždegęs išeivijos lietuvius tokiu būdu išreikšti vienybę su kraštiečiais, paprašėme papasakoti A. Jakubausko.
Bėgo nuo caro kariuomenės
„Prieš išvykdamas į Čikagą, Lietuvoje senelis dirbo Adakavo (Tauragės raj.) dvare kumečiu. „Jis buvo „kučeris”, vežiodavo dvaro ponus, – pasakojo A. Jakubauskas. – 1912 ar 1913 m. jis bėgo nuo caro kariuomenės, kirto sieną ir per Vokietiją pasiekė Ameriką, Čikagą.
P. Beišys aktyviai dalyvavo išeivių lietuvių bendruomenės veikloje, dainavo chore. Rinko paramą lietuviams. „Didžiausias jo tikslas buvo surinkti aukas varpui, nulieti jį ir išsiųsti į Lietuvą. Varpas brangiai kainavo. Aukos jam buvo renkamos apie pusantrų metų”, – sakė A. Jakubauskas.
Ūkininkas ir režisierius…
P. Beišys Amerikoje susituokė, čia gimė jo vaikai. Tačiau 1921 metais jis su šeima grįžo į Lietuvą.
„Tėvynės šauksmas jį parginė, nors jo žmona, mano senelė, labai nenorėjo grįžti. Jis buvo užsidirbęs pinigų, Lietuvoje norėjo nusipirkti ūkį. Nusipirko stambų ūkį netoli Raseinių apskrity Kelmės valsčiuje – 58 hektarus žemės. Turėjo pieno ūkį”, – pasakojo A. Jakubauskas.
„Amerikoje pas kažkokį lietuvį senelis mokėsi režisūros. Todėl parvažiavęs į Lietuvą Pakražančio miestelyje jis organizavo dramos ratelius. Aplink Pakražantį buvo keli stambūs ūkininkai, tarp jų buvo „amerikonų” – grįžusių iš Amerikos, tad jie mielai bendraudavo. Tos ūkininkų šeimos dalyvavo dramos rately, o senelis režisuodavo. Ir mano mama ten dainuodavo ir vaidindavo. Ūkį senelis turėjo šalia Pakražančio esančiame Giniočių kaime. Dabar ten nieko nebėra – plyni laukai…” – dėstė klaipėdietis.
Rima Čeliauskaitė