Atranda mylinčias šeimas ir patys save

Užsieniečiai įvaikina vyresnius, turinčius specialiųjų poreikių vaikus ir kartu su jais kuria laimingą gyvenimą

Tėvų netekę ar jų palikti vaikai būtų pasmerkti gyvenimui valdiškose įstaigose, jei neatsirastų žmonių, kurie juos globotų ar įsivaikintų. Pastaraisiais metais naujus namus suranda vis daugiau nelaimingų mažylių. Dalis jų lieka Lietuvoje, bet dar nemažai įvaikina užsieniečiai. Jie nesikrato vyresnių, turinčių sveikatos problemų vaikų, tuo tarpu lietuviai nori tik sveikų ir kuo mažesnių. Šį požiūrį būtina keisti.

Naujos tendencijos

Įvaikinimo tendencijos Lietuvoje pastaraisiais metais keičiasi į gerąją pusę. Pasak Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorės pavaduotojos Simonos Bronušienės, daugėja žmonių, kurie ryžtasi į šeimą priimti našlaitį ar tėvų pamestą mažylį.

Ir šį žingsnį žengia ne vien bevaikiai: net penktadalis įsivaikinusių šeimų jau augina savus vaikus. Naujas reiškinys – 65 šeimos, anksčiau įvaikinusios po vieną, šiemet įsivaikino ir po antrą vaiką, dažnai įvaikio brolį ar seserį, atsiranda ir įsivaikinančių po du vaikus iš karto.

Įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2005 metais lietuviai iš viso įvaikino 122 vaikus. Užsienio valstybių piliečiai įsivaikino 93 vaikus iš Lietuvos, iš jų 27 turėjo specialiųjų poreikių. Šiuo metu užregistruota 50 lietuvių šeimų bei asmenų, norinčių įsivaikinti. Tuo tarpu pageidaujančių įvaikinti vaiką Lietuvoje užsieniečių yra net 293 šeimos.

Šiuo metu įvaikinimui tinkamų vaikų Lietuvoje yra apie 300. Tačiau tarp jų mažylių, kokių labiausiai pageidauja lietuviai, – mažuma.

„Mūsų žmonės labiau pageidauja mergaičių, manoma, jog jas lengviau auginti, ypač paauglystėje. Tačiau mergaičių trūksta, jų gimstamumas gerokai sumažėjęs. Be to, daugelis nori kuo mažesnio vaikelio, dar kūdikio, su gera socialine praeitimi, sveiko – geriausia, kad būtų pagimdytas ir paliktas studentės, neturinčios žalingų įpročių”, – aiškina S.Bronušienė.

Jos įsitikinimu, tokį požiūrį būtina keisti, nes tarp įvaikintinų vaikų dominuoja vyresni, turintys specialiųjų poreikių. Priešingu atveju ir toliau lietuviukai keliaus į užsienį, kur ras meilę ir šilumą. Užsieniečiai nesirenka – jų rūpesčio, meilės užtenka ir ligotiems, ir turintiems elgesio problemų.

Tik emocijų pliūpsnis

Nuo šių metų sausio iki lapkričio iš viso norą įsivaikinti pareiškė 91 lietuvių šeima. 37 iš jų jau įsivaikino, norimus įvaikinti vaikus globoja 25, pasiūlyti tinkami įvaikinti vaikai – 9. 8 šeimos buvo išbrauktos iš sąrašo. „Paprastai taip nutinka dėl to, kad žmonės neturi pakankamos motyvacijos. Sprendimas įsivaikinti jiems būna tik momentinis emocijų pliūpsnis”, – aiškina tarnybos direktorės pavaduotoja.

Dalis šeimų, prieš įsivaikindamos mažylius, juos iš pradžių nori globoti, tarsi pasitikrindamos savo apsisprendimo tvirtumą. „Tačiau vaikui tai nėra gerai, jis žalojamas psichologiškai. Ypač jei globojo, o paskui neįsivaikino ar pasirinko kitą vaiką. Kaip tada turi jaustis ir taip likimo nuskriaustas žmogutis?” – svarsto tarnybos direktorės pavaduotoja.

Ji atkreipia dėmesį, kad įsivaikinimas – abipusis procesas, renkasi ne vien šeima, bet ir vaikas: „Aišku, gali pasitaikyti, kad tarp šeimos ir pasiūlyto vaikelio neužsimezgė ryšys, neatsirado kontakto, tačiau yra tuo piktnaudžiaujančiųjų, kuriems nė vienas neįtinka. Kiti pažaidžia mamą ir tėtį kelis mėnesius ir apsigalvoja”.

Pasak Įvaikinimo tarnybos direktorės Odetos Tarvydienės, siekiant užbėgti už akių tokiems atvejams, būsimųjų įtėvių įvertinimui, mokymui, parengimui skiriamas didelis dėmesys. Juk įvaikinimas – negrįžtamas procesas, mechanizmo, įgalinančio vaiko atsisakyti apsigalvojus ar kilus problemoms, įstatymai nenumato. Tokiais atvejais skirtumas tarp įvaikinusios ir biologinės šeimos išnyksta. Tam reikia būti pasirengus.

Daug dirbama ir su būsimaisiais globėjais. Parengta vieninga globėjų rengimo, vertinimo sistema. Tikimasi, kad tai padės sumažinti atvejų, kai vaiko globėjai atsisako, skaičių. Taip pat skatinama bendrauti globojančias, įsivaikinusias šeimas tarpusavyje, dalytis patirtimi, kaip spręsti kylančias problemas.

Nenuleidžia rankų

Kol lietuviai renkasi mažylius, niekaip nesurasdami tinkamiausio, jų vietą užima užsieniečiai. Vaikai laukti negali. Jiems reikia naujų namų. Geriau jau juos rasti svetur nei pilnametystės sulaukti valdiškose globos įstaigose, taip ir nepajutus šilumos, meilės. Užsieniečiai per metus įvaikina apie 100 vaikų iš Lietuvos.

„Iš kitų šalių mes išsiskiriame tuo, kad užsienio piliečiai įsivaikina daug vaikų su specialiaisiais poreikiais. Iš 93 šiemet įvaikintų lietuviukų tokių buvo 27. Didžioji dalis mūsų našlaičių ar likusių be tėvų globos vaikų iškeliauja į Italiją, JAV bei Prancūziją”, – komentuoja Įvaikinimo tarnybos vadovė.

Įvaikinimo tarnyba palaiko glaudžius ryšius su užsienyje gyvenančiais įvaikintais lietuviais. Sukaupta informaciją apie beveik 200 tokių vaikų. Apibendrinus ją aiškėja, kad daugelis lietuvių šeimas kamuojančių baimių, dėl kurių vengiama įsivaikinti vyresnius, sveikatos problemų turinčius vaikus, nepagrįstos.

Suprantama, kad vienokių ar kitokių rūpesčių iš pradžių neišvengia daugelis. Vaikams sunku prisitaikyti prie naujos aplinkos, tenka įveikti sveikatos sutrikimus, atsikratyti netinkamų įpročių. Kyla emocinių problemų, netrūksta melo, pykčio, pavydo, agresijos ir net žiaurumo.

Tačiau ilgainiui daugelis tapo mielais, švelniais, o sunkiau besimokantieji, turintieji elgesio problemų ugdomi pagal specialias programas ar lanko specialias įstaigas.

Meilė daro stebuklus

Vienas Prancūzijoje gyvenantis berniukas pyksta ant tėvų, bėga iš namų, grasina, yra grubus, nesimoko. Tėvai, giminaičiai kartu su specialistais stengiasi jam padėti, tikisi, kad jis pasikeis. Du agresyvūs JAV gyvenantys berniukai mokosi specialiame elgesio sutrikimų turinčių vaikų centre. Jų elgesys gerėja, savaitgalius, šventes jie leidžia šeimoje.

Šios šalies piliečių įvaikinta mergaitė, dėl stuburo traumos nevaldanti apatinės kūno dalies, protiškai atsilikusi, iš pradžių buvo abejinga viskam, grubi, pikta. Dabar ji tapo švelni, dėmesinga, pagal galimybes mokosi, sportuoja.

Vyriausias užsieniečių įvaikintas paauglys buvo net 16 metų. Tėvai rašo, kad nemažai vaikų yra labai gabūs, mėgstami aplinkinių. Vienos JAV gyvenančios mergaitės bičiuliais tapo miestelio meras, policijos vadovas. Kita mergaitė savo ateitį sieja su literatūrine veikla, mokosi humanitarinio profilio mokykloje. Būdamas 13 metų įvaikintas prancūzų šeimos jaunuolis studijuoja aukštojoje mokykloje, kur įgis inžinieriaus specialybę.

Tačiau ir susidūrę su problemomis tėvai nenuleidžia rankų. Jie jaučiasi laimingi suradę gyvenimo prasmę. Šeimos priima savo vaikų nelengvo nugyvento gyvenimo žymę be pykčio, kaip ypatingą jiems siųstą išbandymą. Ir meilė iš tiesų daro stebuklus.

Užsieniečių įvaikintiems vaikams atsiveria visai kitos gyvenimo perspektyvos, lyginant su tuo, kas jų būtų laukę Lietuvoje, iki pilnametystės gyvenant globos namuose. Jie ugdomi, gydomi, išmoksta savarankiškumo, bendrauti, mylėti.

Ir gimtosios šalies neužmiršta. Vaikų kambariuose kabo mūsų vėliava, lietuviški suvenyrai. Šeimos į Lietuvą parvyksta atostogauti, susitikti su vaikų giminaičiais, bendrauja su kitomis įvaikinusiomis vaikus iš Lietuvos šeimomis.

Giedrė Budvytienė