Spaudos platintojams naktinis miestas – kaip ant delno
Niekas nėra taip išstudijavęs žemėlapio kaip laiškininkai ir spaudos platintojai. Jie net pažįsta visus savo aptarnaujamo rajono šunis. Šį darbą dirbantiems žmonėms grėsmę kelia ne tik nedraugiški augintiniai. Nepaisant to, privalumai atsveria visus patiriamus nepatogumus.
Nebemoka lėtai eiti
Rytą pradėjome kartu su „Kauno dienos” platintoja Rita Razumnaja. Jos darbo diena prasideda apie pusę keturių ryto, kai į namus būna atvežami laikraščiai, kuriuos reikia pristatyti prenumeratoriams Šilainiuose. Spaudinius susirūšiavusi ir dalį jų (apie 700 egzempliorių) susidėjusi į krepšį stoja į trasą. Iš karto įspėjo, kad eisime labai greitai. „Spaudžia laikas, o ir lėtai eiti nebemoku”, – nusišypsojo moteris.
Iki aušros dar toli, tačiau rytas nešaltas. „Greitai vaikštau, sušylu. Tik va šiandien prisirengiau kaip Kalėdų boba, truputį nesveikuoju”, – pasakojo simpatiška moteris, į pašto dėžutes dėdama laikraščius.
Tai ji darė automatiškai. Prieš akis neturėjo jokio sąrašo, plano. Spėriai priėjusi prie kurio nors pašto dėžučių bloko moteris lyg iš akies pasirinkusi dėžutes į jas sumesdavo spaudą ir nerūpestingai traukdavo prie kito taikinio.
Raktų ryšuliai ir kodų sąrašas
„Amžinai praeinu šitą namą”, – garsiai pastebėjo savo klaidą R.Razumnaja, kelis žingsnius grįždama atgal. Tačiau daugiau klaidų ji nedarė. Kaip užsukta vaikštinėjo mažutėmis gatvelėmis tarp nuosavų namų, sukiojosi daugiabučių namų kiemais, stabtelėdama tik tam, kad įmestų laikraščius į pašto dėžutes.
„Kai tik pradėjau dirbti, sunkiausia būdavo susigaudyti, kur prasideda ir kur baigiasi viena ar kita gatvė. Duodu žmogui laikraštį, o jis sako, kad neprenumeruoja, – juokėsi R.Razumnaja. – Pasirodo, namo numeris tas, tik gatvė – ne. Kol išdalydavau teisingai, užtrukdavau kelis kartus ilgiau nei dabar”.
Moteris mintinai žino ir laiptinių užraktų kodus, ir iš pirmo žvilgsnio skiria laiptinių spynų raktus. „Prasideda Švento Petro vaidinimas”, – išsitraukusi ryšulį raktų nusijuokė R.Razumnaja. Vos pradėjusi dirbti ji ant raktų klijuodavo nuorodas, kurias duris kuris rakina. „Bet rytą juk tamsu, tų užrašų nesimato”, – aiškino moteris.
Pašto dėžutė – penktame aukšte
Moteris, paklausta, kiek kilometrų per dieną ir kokiu greičiu ji vaikšto, nusijuokė, kad tam išsiaiškinti reikėtų jai prie kojos pritaisyti spidometrą.
Anksčiau jai tekdavo eiti trumpiau. Tačiau kai gyventojai buvo paprašyti susitvarkyti senąsias pašto dėžutes, dauguma jų įsigijo naujas ir jas pasikabino prie nuosavų namų vartų arba net kieme, šalia durų. Kai kurie daugiabučių namų gyventojai įsigudrino dėžutes persikelti taip pat arčiau buto, pavyzdžiui, į penktą aukštą. Tuomet prašoma, kad ją grąžintų atgal į pirmą aukštą.
Anksčiau pašto darbuotojai ir platintojai neretai nerasdavo pašto dėžučių arba jos būdavo netvarkingos. Tuomet laikraščius, laiškus mesdavo į adresato balkoną, kišdavo po durų kilimėliu. Dabar kai kada tenka pasukti galvą, kaip „įeiti” į pašto dėžutę – reikia rakto ne tik jos turiniui išimti, bet ir įdėti. Ir šiuos raktus, ir laiptinių spynų, užraktų kodus pašto darbuotojai ir platintojai gauna iš pačių gyventojų, jei šie geranoriški.
Susilaužė koją
„Čia šuo būna paleistas. Kartą šoko ant sūnaus, – įspėjo R.Razumnaja. – Iš pradžių šuniukas ir mane aplodavo, bet dabar jau tyliai sutinka – susidraugavom”. Nusistebėjus, kad ji žino, kuriame name laikomi kokie šunys, moteris tik numojo ranka. „Kaip nežinosi? Jau daug metų tie patys skaitytojai, tie patys šunys. Na, gražuolėli”, – kreipėsi į kitų skaitytojų augintinį – vilkšunį, už tvoros ėmusį loti, kai priartėjome prie jo šeimininkų pašto dėžutės.
R.Razumnaja pasakojo, kad kartą į koją buvo įsisegęs mažas šuo. „Tokie – neprognozuojami. Norėjau paglostyti, o jis puolė. Vos įdrėskė, tačiau tikriausiai nuo smūgio koja buvo ištinusi apie pusmetį”, – prisiminė moteris.
Prieš porą metų darbo metu ji susilaužė koją. „Buvo tamsu, nepamačiau leduko ir nesėkmingai paslydau. Atsistoti nebesugebėjau”, – kalbėjo kaunietė.
Lygino su kalnų ožka
Spėriai lipdama ir leisdamasi kotedžo tipo daugiabučių namų lauko laipteliais R.Razumnaja pasiguodė, kad kai kurie gyventojai juos yra iškloję plytelėmis, kita slidžia danga. „Karstausi kaip kalnų ožka. O, čia laimingieji mano laiptai. Jais slidinėju žiemą vasarą. Neįsivaizduoju, kaip patys šeimininkai jais vaikšto! O jei dar palyja ar pašąla, jais lipu įsikabinusi į turėklus, kitaip tikriausiai labai lengvai nučiuožčiau žemyn”, – sakė R.Razumnaja.
Ji prisiminė, kad vienas skaitytojas siūlė jai padirbti įtaisą ant batų. „Spygliai ant padų kabintųsi į ledą ir žiemą neturėčiau jokio vargo kopdama į kalnelius ar leisdamasi nuo jų”, – pasakojo kaunietė.
Tačiau moteris teigė, kad neturi kuo skųstis dėl savo darbo. Atvirkščiai. „Būdama tokio amžiaus vakarus leidžiu namie. Dėkoju Dievui už galimybę pamatyti tokį gražų naktinį Kauną. Vaizdas iš čia – pusė miesto kaip ant delno”, – grožėjosi R.Razumnaja, stovėdama prie daugiabučių Žemalės gatvėje. Ten nuo skardžio atsiveria nepakartojama labai plati panorama.
Ji džiaugėsi, kad tokia rytinė mankšta – labai naudinga jos skaudančiai kojai. „Palaipiojau laiptais ir jaučiu, kaip slūgsta tinimas”, – pastebėjo R.Razumnaja.
Kviesdavo arbatos
Per daugiau kaip valandą sutikome tik vieną skaitytoją, laikraščio laukusią prie durų. Moteris vedžiojo šunį. R.Razumnaja, su ja persimetusi keliais žodžiais, prisiminė prie Kauno 2-osios klinikinės ligoninės gyvenusius žmones.
„Viena močiutė, manęs sulaukusi, siūlydavo užeiti arbatos. Sakydavau, kad negaliu, nes reikia dirbti. O ji: „Tai aš atnešiu, stovėdama išgersi”, – nusišypsojo tikriausiai prisiminusi rūpestingą senolės veidą R.Razumnaja. Ji apgailestavo, kad nemažai nuosavų sodybų, šalia kurių augdavo kvapniosios alyvos, dabar jau yra pakeitę daugiaaukščiai.
Platintoja su prenumeratoriais susipažįsta vos šiems užsisakius laikraštį. „Užeinu arba paskambinu telefonu pasakyti, maždaug kuriuo metu atnešiu laikraštį. Tai priklauso nuo rajono dalies”, – sakė R.Razumnaja.
Prašo atiduoti į rankas
Kartais moteris sulaukia ne tik džiugių pasisveikinimų, bet ir priekaištų. „Vis pasitaiko, kad kas nors išima, tai yra, pavagia į pašto dėžutę įdėtą laikraštį. Ne visi nukentėję skaitytojai tiki pasiaiškinimais, kad aš jį ten įdėjau ir pyksta ant manęs”, – pasakojo moteris.
Su panašiomis bėdomis susiduria ir pašto darbuotojai. Kai kurie jų sulaukia siūlymų ir nesispyrioja už kelis litus tiesiai į rankas atnešti iš užsienio siunčiamus laiškus. Vagišiai vis dažniau įsigudrina su virbais juos ištraukti ir pasisavinti. Juos masina užsienyje dirbančių žmonių savo giminaičiams galimai vokuose siunčiami pinigai.
Jurgita Murauskaitė