Praėjusią savaitę uostamiestyje apsilankė amerikietis Donas Kembelas, parašęs visame pasaulyje išpopuliarėjusią knygą apie muzikos terapiją „Mocarto muzikos poveikis”. Tarptautinio masto transformuojančių muzikos galių, darančių poveikį sveikatai ir lavinimui, tyrinėtojo vizitas sulaukė uostamiesčio gyventojų susidomėjimo.
Įsiklausė į Mocartą
Šiais laikais niekas neabejoja, kad muzika žmogui daro didelį poveikį. Muzikos instrumentų skleidžiami garsai ne tik maloniai (arba nemaloniai) virpina sielą, bet ir veikia visą organizmą, kūną bei protą. Amerikietis D. Kembelas – vienas nuodugniausiai muzikos poveikį sveikatai, kūrybingumui, emocinei gerovei ištyręs muzikantas.
Labiausiai šį kompozitorių, vargonininką, chorvedį, pedagogą, atlikėją, rašytoją išgarsino prieš keletą metų išleista knyga „Mocarto muzikos poveikis” (angliškai skambanti kaip „Mozart Effect”, ši sąvoka tapo bendrinė – Aut. past.).
Šešiasdešimt pasaulio valstybių aplankęs ir su jų muzikos tradicijomis susipažinęs, žmogumi, įsiklausančiu į pasaulį, save vadinantis D. Kembelas savo kūrinyje aprašo daug pavyzdžių iš paprastų žmonių gyvenimo, remdamasis gydytojų, psichologų bei muzikos terapijos specialistų pateiktomis ataskaitomis apie vadinamąjį Mocarto muzikos efektą.
Ši D. Kembelo knyga išversta į trylika pasaulio kalbų, o neseniai – ir į lietuvių.
Gydė ir autizmą
D. Kembelo knygoje teigiama, kad Mocarto muzika ne tik gerina atmintį bei mokymosi procesą, skatina kūrybingumą, didina darbo našumą, organizmo ištvermingumą, ramina, malšina skausmą, bet ir gydo daugybę negalavimų.
Mocarto efekto terminas pažymi muzikos poveikį sveikatai, mokymuisi bei gerai savijautai. Muzika, anot autoriaus, gali būti naudojama stresui, depresijai ar nerimui sumažinti, skatina atsipalaiduoti, pagerina miegą, taip pat grąžina išeikvotas jėgas, paderina atmintį, suvokimą. Novatoriškas ir eksperimentinis muzikos panaudojimas gali pagerinti klausos sutrikimus, silpnina protinio atsilikimo simptomus, dėmesio nepakankamumą, autizmą, kitus psichinius bei fizinius negalavimus.
Garsaus kompozitoriaus Volfgango Amadėjaus Mocarto muzikos tyrinėjimai prasidėjo 1950 m. pabaigoje. Tada prancūzų mokslininkas Alfredas Tomatis pradėjo eksperimentus su audiostimuliacija, tyrinėdamas vaikus su kalbos bei komunikaciniais sutrikimais. 1990 m. pasaulyje atsirado šimtai centrų, kurie naudojo aukšto dažnio garsus skleidžiančią Mocarto muziką, ypač smuiko koncertus, simfonijas. 2001m. tirta, kaip muzika veikia sergančius epilepsija.
Pasiekia net įsčiose
Savo knygoje autorius teigia, kad garsas – vibracinis laukas, nuspalvinantis mūsų kasdienybę. Kai jis yra organizuotas, mes komunikuojame žodžiais, idėjomis, jausmais, kai dezorganizuotas – girdime triukšmą.
Garsas pasiekia žmogų visur – net įsčiose ar komoje, persmelkia smegenis, kūną, odą, kaulus. Kiekvienas asmuo muzikos klausosi ir į ją reaguoja skirtingai. Pripažįstama, kad muzika nėra vaistas, akimirksniu padedantis pasveikti, tačiau ne vieno mokslinio tyrimo rezultatai parodė, kad klausos sistema yra labai reikšmingas sveikatos faktorius.
Muzika taip pat padeda lavinti intelektą, susikaupti, sudaro galimybę labiau koncentruoti dėmesį. Ankstyvajame amžiuje muzikos klausymasis padeda susiformuoti ryšiams tarp neuronų, kurie padeda vystytis kalbai, atminčiai ir erdviniam mąstymui. Taip pat žinoma, kad stimuliuojantys lingvistiniai ritmai, šokiai, judesiai ir žaidimai vaikystėje padeda suvienyti emocijas, protą ir kūną.
Poveikis – skirtingas
Kiekvienas Mocarto kūrinys, kurių suskaičiuojama daugiau kaip 600, skirtingai veikia žmogų.
Pavyzdžiui, muzikos šedevruose, kuriuos naudojo A. Tomatis, yra daug aukšto dažnio garsų, stimuliuojančių klausos sistemą smegenyse. Atsipalaidavimui skirta muzika yra lėtesnio tempo, neturi aukšto dažnio garsų.
Prieš pradedant naudoti muziką bet kokiam poveikiui sukelti autorius pataria įvertinti aplinką. Svarbu ir dienos laikas, aplinkos garsai, turintys įtakos susikaupimui. Kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į garsą, kai, pavyzdžiui, būna pavargęs arba sočiai pavalgęs.
Muzika gali ir padėti, ir trikdyti. Naudojant muziką, svarbu perprasti smegenų veiklą, kad galėtume atpažinti, ko mūsų protui tam tikrą akimirką reikia – poilsio ar stimuliacijos.
Julija Gural