Bedarbio portretas – tragikomiškas

Jeigu koks dailininkas sumanytų nutapyti portretą tipiško Panevėžio rajono bedarbio, jį turėtų pavaizduoti šalia numesto į šoną kastuvo ar šluotos sėdintį ant smuklės slenksčio – apsmukusį, susivėlusį, su „molio” bokalu rankoje.

Arba jis atrodytų į darbą einantis kaip į šventę, tai yra – gerokai „įkalęs”.

Įvaizdžio tikroviškumui sukurti dailininkas bedarbio nosį turėtų nuspalvinti melsvai.

Tokį bedarbio portretą „Panevėžio ryto” korespondentė susikūrė vaizduotėje, šią savaitę pasiklausiusi rajono seniūnų ir Panevėžio darbo biržos direktoriaus pavaduotojos Audronės Biguzienės diskusijos apie viešųjų darbų programos įgyvendinimą rajone.

„Nesitikėkite, kad pas jus įsidarbinti pagal viešųjų darbų programą ateis kvalifikuoti darbininkai”, – iš karto bandė sugriauti visas seniūnų iliuzijas A.Biguzienė.

Darbo biržos duomenimis, šiuo metu nedarbas rajone siekia tik 5,8 procento, tačiau iš 1453 rajono bedarbių, registruotų biržoje, net 71 procentas yra visiškai nepasirengusių darbo rinkai.

Daugiau nei du trečdaliai šių žmonių neturi jokios kvalifikacijos ir jau seniai atpratę dirbti. Dalis bedarbių yra priešpensinio amžiaus, todėl taip pat turi visai mažai šansų susirasti nuolatinį darbą.

291 bedarbis (20 procentų visų rajono bedarbių) niekur nedirba nuo vienerių iki dvejų metų. 170 žmonių (12 procentų) yra bedarbiai jau daugiau nei dvejus metus, o tai reiškia, kad vieni nedirba penkerius, kiti septynerius, o treti – ir per dešimtį metų.

Net 100 rajono bedarbių (7 procentai) yra jaunuoliai iki 25 metų, neturintys išsilavinimo, nemokantys jokio amato.

Padaugėjo registruotų bedarbių moterų. Iš minėto rajono bedarbių skaičiaus yra 867 moterys ir 586 vyrai.

Tenka vedžioti už rankos

Pasak A.Biguzienės, pagal Vyriausybės politiką viešųjų darbų tikslas yra suteikti darbo rinkai netinkantiems žmonėms laikiną pragyvenimo šaltinį, o ne nuolatinai juos įdarbinti. Todėl viešieji darbai negali tęstis ilgiau kaip pusę metų.

„Visame pasaulyje yra grupės žmonių, kuriuos reikia pratinti prie darbo”, – nelaiko Lietuvos išskirtine šioje srityje A.Biguzienė.

Tačiau Raguvos seniūno Antano Mitkaus nuomone, ne pragyvenimo, o gėrimo šaltinis daugeliui bedarbių yra viešieji darbai.

„Mūsų tikslai skiriasi. Darbo biržai rūpi kuo daugiau žmonių įdarbinti, o mums, seniūnams, – kad darbas būtų padirbtas. Viešųjų darbų dirbti atsiųstus bedarbius tenka už rankutės vedžioti, kad jie atliktų pavestą darbą. Kitas net įsidarbinti ateina girtas. Įsidarbinti!” – stebėjosi ir piktinosi Ramygalos seniūnas Valdas Chirv.

Jo žodžiai sujudino kitus seniūnus pasisakyti apie viešųjų darbų programos dalyvius.

„Taigi jis labai fainas”, – kažkuris iš seniūnų ironiškai mestelėjo apie įsidarbinti atėjusį girtuoklį.

„Jo tokia nuolatinė būklė”, – bandė „užtarti” bedarbį rajono vicemeras Vytautas Rapolas Gritėnas.

Į darbą – pro aludę

Panevėžio seniūnijos seniūnas Julius Grabauskas pasišaipė, kad bedarbiai į darbą eina kaip į šventę, todėl ir būna išgėrę.

Pasak A.Biguzienės, jeigu bedarbis jau į biržą ateina „kaip į šventę”, tokio piliečio biržos darbuotojai darbdaviui nesiunčia.

Bet neretai nutinka taip, kad iš biržos pasiųstas į darbo vietą bedarbis pirma užsuka į aludę. O tada darbo biržos vadovai jau sulaukia seniūnų ar pasipiktinusių darbdavių skambučių.

„Kodėl man atsiuntėte girtą? Tų valkatų man daugiau nebesiųskite”, – išrėkia į ragelį darbdaviai.

Įrankis prilaiko darbininką

Seniūnijos pagal viešųjų darbų programą samdo bedarbius aplinkai tvarkyti: grėbti lapus, šluoti gatves, pjauti medžių šakas, tvarkyti šiukšlynus, kapines, atstatyti nuverstus kelio ženklus ar stulpus, šienauti ir valyti melioracijos griovius.

Krekenavos seniūnijos seniūnas Jonas Ulis sakė įsigudrinęs dirbantiems viešuosius darbus žmonėms atlyginimus sumokėti penktadieniais, kad šie gavę pinigus neprapultų jau nuo pirmadienio.

„Kurie nori šokti per virvutę, su tais dar įmanoma dirbti, bet kurie šoka tik per bokalą… Anksčiau žinojau, ką su tokiais daryti, bet dabar – nebe tie laikai”, – atsidūsėjo J.Ulis, neberandantis poveikio priemonių beviltiškiems veltėdžiams ir girtuokliams išauklėti.

A.Biguzienė juokaudama bandė guosti seniūnus, kad tie bedarbiai, kurie dar gali nulaikyti bokalą, nulaikys ir dar ką nors.

Tačiau Velžio seniūnijos seniūnas Alfonsas Bakšys sakė būnąs dažnas liudininkas situacijų, kai atrodo, jog ne darbininkas laiko įrankius, o įrankiai prilaiko darbininką.

Valstybės politika – auklėti

Pavargę nuo girtuoklių seniūnai klausė darbo biržos direktoriaus pavaduotojos, kodėl labai sumažėjus bedarbių skaičiui viešųjų darbų dirbti jiems siunčiami tik beviltiškai degradavę žmonės.

„Bet tokia jūsų bendruomenė. Mes negalim jų išmesti iš visuomenės. Jie yra, jie gyvena jūsų seniūnijose. Turime juos auklėti, pratinti dirbti. Būtų daug blogiau, jei pinigus jie gautų visai nedirbdami. Tokia valstybės politika, darbo birža – tik tos politikos vykdytoja”, – įsikarščiavusius seniūnus ramino A.Biguzienė.

Pasak jos, bedarbių skaičius sumažėjo tik kvalifikuotų ir jaunų žmonių, kurie sugebėjo įsitvirtinti nuolatiniame darbe, sąskaita.

„Taigi nedarbas sumažėjo, o liko bedarbiais baisiausi”, – priėjo prie išvados Upytės seniūnijos seniūnas Albinas Skeiverys.

Visų pinigų nepanaudos

A.Biguzienė pažadėjo atsižvelgti į seniūnų prašymus ir itin beviltiškiems asmenims viešųjų darbų programas sutrumpinti mažiau nei iki dviejų mėnesių, o tiems asmenims, kurie pasirodys naudingi seniūnijoms, pratęsti programas ir iki keturių mėnesių.

Šiemet viešiesiems darbams organizuoti Vyriausybė Panevėžio rajonui skyrė 380 tūkstančių litų.

Tačiau savivaldybės Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vedėja Aldona Čiegytė prognozuoja, kad seniūnijos realiai panaudos 30 tūkstančių litų mažiau.

Pernai rajonas taip pat nepanaudojo visų viešiesiems darbams skirtų lėšų.

Pasak seniūnų, taip atsitinka todėl, kad nėra žmonių, galinčių normaliai dirbti.

Daiva Rasimavičiūtė

„Panevėžio rytas”