Turgavietėse prekystaliai jau vilioja šviežiomis uogomis, vaisiais bei daržovėmis, tačiau šviežių bulvių Senajame uostamiesčio turguje dar nerasi.
Šviežių bulvių prekeiviai patarė pasiieškoti Naujajame turguje – jomis prekiaują šilutiškiai. O čia šviežių bulvikių dairytis patarė ne anksčiau birželio penkioliktos, ir tai jei tik Dievulis gausiai lietaus atsiųs.
Pakalbinau šilališkį poną Vacį, kurio bulvės nejuoduoja, be akyčių, gardžios.
– Kodėl mano bulvės geros? Tai priklauso nuo žmogaus sąžiningumo; jeigu privarys trąšų, tai aišku, bus neskanios, – sakė vienkiemio ūkininkas, auginantis du hektarus bulvių. Jam tai – pragyvenimo šaltinis. – Reikia iš rudens gerai paruošt žemę, gerą sėklą turėt, išbeicuoti, ir, žinoma, priežiūros… Jeigu elitinę sėklą turi, tris metus paaugini, ir derlingumas padidėja. Savą, lietuvišką produktą parduoti – prestižo reikalas. O perka beveik vis tie patys klientai, – sutrinka įkyriai klausinėjamas ūkininkas. Pigiausios jo bulvės – 40 centų kilogramas, brangiausios – litas. Bet džiaugiasi, kad žmonės, nusipirkę kilogramą bulvių paragaut, sugrįžę maišais perka…
Ūkininkas Vacys sakė, šviežiom bulvėm prekiausiąs tik rudenį: „Žemaitiškai tariant, pakaštavot šviežių tai gal, bet jos skystos, dar nėr subrendusios…”.
Beje, ūkininkai, pardavinėjantys bulves, reporteriams pirmiausia pasiskundė, kad turgaus pastate jiems neleidžiama nusiplauti rankų; atseit, čia valia švarintis tik mėsininkams.
– Mums administratoriai atšovė, kad rankas plautumės namie. Nors mokame įvažiavimo į turgų mokesčius, turime gėdytis savo įjuodusių rankų ir paišino kaip kaminkrėčio veido, jei užsimiršęs prakaitą ranka nubrauki, – piktinosi Jonas.
Ivona Žiemytė
„Vakarų ekspresas”