Politikai užsimojo pasirašyti deklaraciją, įpareigojančią biurokratinėje ekvilibristikoje nenuskandinti aukštojo mokslo problemų sprendimo. Tačiau toliau diskusijų, kaip pagerinti studijų kokybę ir kokiomis kryptimis vykdyti reformą, taip ir nepažengta. Paaiškėjo, kad deklaracijoje nenumatyti konkretūs žingsniai, terminai, neįvertintos skirtingos nuomonės, todėl nuspręsta ją patobulinti.
Planas žlugo
Vakar į Seimą susirinko politinių partijų ir jų frakcijų Seime vadovai, Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas, premjeras Algirdas Brazauskas. Sugužėjo ir gausus būrys aukštųjų mokyklų vadovų, darbdavių ir pramonininkų, studentų atstovų. Tačiau pastariesiems teko nusivilti – deklaracijos politikai nepasirašė. Dar sykį padiskutavo ir išsiskirstė.
Seimo Pirmininkas A.Paulauskas dėl to nesijaudino: „Dokumento projektas sukėlė diskusijas, opozicija turi pastabų, todėl jei šiandien jos ir nepavyks pasirašyti, bent jau aptarsime skirtingus požiūrius. Gal suradus bendrą nuomonę ją vertėtų įtvirtinti Seimo nutarimu? Tai leistų judėti į priekį”.
Pramonininkų konfederacijos, kurios iniciatyva buvo parengta deklaracija ir siekiama ją pasirašyti, prezidentas Bronislovas Lubys mano, jog „vien jau tai, kad apie šias problemas diskutuojama Seime, dalyvaujant aukščiausiai valdžiai, rodo, kad pagaliau mus išgirdo.” „Svarbu, kad politikų nuomonė sutaptų. Tai ilgas procesas. Gal iki Kalėdų ir pasirašysime tą dokumentą”, – pramonininkų atstovas nepraranda vilties.
Seimo Pirmininko pavaduotojas Gintaras Steponavičius vietoje abstrakčios deklaracijos pasiūlė parengti ir Seime patvirtinti susitarimą dėl aukštojo mokslo reformos, numatant konkrečius pasikeitimus.
Reikia finansavimo reformos
Eilinį kartą diskusijoje pasikeista nuomonėmis, pavardyti skaičiai, iliustruojantys silpnąsias aukštojo mokslo vietas. A.Paulausko teigimu, aukštasis mokslas atitrūkęs nuo praktikos, ne visada orientuojasi į darbo rinką, nerimą kelia jo kokybė. Daugelį problemų lemia minimali konkurencija tarp aukštųjų mokyklų.
A.Brazausko pastebėjimu, per pastaruosius penkerius metus studentų skaičius šalyje išaugo dvigubai. ES 1 tūkst. gyventojų jų tenka 33, o Lietuvoje – 55 studentai. Tačiau vieno studento finansavimas, lyginant su ES vidurkiu, mažesnis 2,5 karto. „Valstybė neturi galimybių atitinkamai didinti finansavimo, todėl bandėme sustabdyti šį procesą, deja, kilo triukšmas, esą nepagrįstai vis didinami priėmimo reikalavimai”, – teigė jis.
Pasak G.Steponavičiaus, pagrindines pastangas reikia nukreipti į finansavimo reformą, pritraukiant pačių studentų įnašą ir verslo indėlį, nes valstybė viena tiek padidinti finansavimo, kad pagerėtų kokybė, nepajėgi. Šį procesą paspartintų mokesčių lengvatos. Tėvynės sąjungos partijos pirmininkas Andrius Kubilius mano, kad būtina keisti universitetų valdymą, stiprinti jų tarpusavio konkurenciją.
Socialdemokratų lyderio Juozo Oleko teigimu, nereikėtų riboti jaunų žmonių galimybių studijuoti aukštosiose mokyklose, o problemą spręsti papildomai investuojant į kokybę, į šį procesą įtraukti darbdavius.
Du projektai, dvi nuomonės
Artimiausiu metu Vyriausybė svarstys Aukštojo mokslo sistemos plėtros planą. Parengti du jo projektai – vieną pateikė Lietuvos universitetų rektorių konferencija, kitą – Švietimo ir mokslo ministerijos sudaryta darbo grupė. Juose esama esminių skirtumų. A.Brazauskas siūlo juos sujungti į vieną, suderinti skirtingus interesus. Ką gali nuspręsti politikai, jei nesutaria specialistai, suinteresuotos pusės?
Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentas Viačeslavas Palkevičius tikina, kad studijų kokybei įtakos turi ir pačių studentų požiūris: jie nesistengia įgyti žinių, nusirašinėja, už pinigus perka diplominius ir kitus darbus, nes tikslas vienas – gauti diplomą.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas sako, kad Lietuvoje yra per daug universitetų, jie nekonkuruoja tarpusavyje, todėl ir studijų kokybė netenkina. Jo teigimu, ES normatyvas – vienam milijonui gyventojų užtektų 1 universiteto. Lietuvoje jų yra bemaž trigubai daugiau. B.Lubys siūlo atskirų aukštųjų mokyklų finansavimą susieti su rezultatais, kokybe.
Pramonininkų atstovas pripažįsta, kad reikia mažinti ir studentų skaičių, nes kitos išeities nėra. Valstybė net ir palaipsniui didindama finansavimą dar negreitai pasieks ES vidurkį, tenkantį vieno studento išlaikymui. „Jei įstengiame tik diplomą duoti, o už jo nebus kokybės, toliau stovėsime vietoje”, – tikina B.Lubys.
Studentų atstovas sako, kad studijuojančiųjų skaičiaus nereikėtų drastiškai mažinti, tačiau būtina perskirstyti esamą finansavimą. Dabar didžioji pinigų dalis tenka aukštosioms mokykloms, o kolegijos, profesinės mokyklos užmirštos. Padidinus finansavimą joms dalis abiturientų čia galėtų įgyti kokybišką profesinį išsilavinimą.
V.Palkevičiaus įsitikinimu, problema – ne studentų skaičius ar per mažas finansavimas, o stringanti aukštojo mokslo reforma. Ją stabdo pačios aukštosios mokyklos, jų vadovai, nenorintys keisti savo valdymo sistemos. Todėl ir atsirado antrasis, jų parengtas projekto variantas.
Giedrė Budvytienė