Po jaukiais „Senųjų rūsių” skliautais susibūrė nemažas būrys moterų – „Zonta”, „Damų”, „Ad Astra”, „Milda”, Soroptimisčių, Rotariečių, „Šiltų širdžių” klubų atstovių.
Verslininkės, politikės ir šiaip veiklios moterys retai rengia tokius bendrus vakarėlius.
Kiekvienas klubas turi savo tikslus ir neretai konkuruoja renkant lėšas jiems įgyvendinti. Šįsyk – viskas kitaip.
Dievo dovana
„Buvau bedarbė, dirbo tik vyras. Uždirbo mažai, gyvenome pusbadžiu. Kai pirmajai dukrelei tebuvo dveji, vėl pasijutau nėščia. Tai buvo baisu. Širdies kertelėje vis norėjau, kad įvyktų persileidimas. Dirbau sunkiai, bet vaisius stipriai laikėsi įsikabinęs į mane. Nuo mažų dienų mano antroji dukrelė mokėjo apsiginti, nesileido skriaudžiama. Gavusi skanėstą, parsinešdavo namo ir perpus dalydavosi su manimi. Dabar jai 42-eji. Visus sunkumus sugeba įveikti pati. Kiekvieną dieną pirmasis skambutis būna man. Pasiteirauja, kaip miegojau, kaip jaučiuosi. Kada ji išvažiuoja atostogų, man atrodo, kad miestas ištuštėja. Vadinu ją Dievo dovana.”
Kai aktorė Jūratė Onaitytė skaito šį Elenos Kažiūnienės ir panašius laiškus, salėje susirinkusios moterys negali būti abejingos.
Negimusi motina
„Tu skubėjai ieškoti manęs, kai pamiršai užmigdytą kažkur Laisvės alėjoje. Tu neatidavei manęs pagyvenusiai porai, nors tau siūlė šimtą rublių. Tau, paauglei, tai buvo nemaži pinigai. Tu atsiprašei manęs, mažos mergaitės, kai, įpykusi dėl suplėšytos suknutės, užgesinai nuorūką tiesiog į mano kaktą. Labai skaudėjo. Širdelę.
Tu nedažnai pavadindavai mane tėvo išpera. Tik retkarčiais pasijusdavau prastesnė už savo netikrus brolius, nes mano tėtis kitoks nei jų – blogas. Nebarei, kai, aš iš smalsumo pabandžiau tavo kosmetiką. Griebei juodą pieštuką ir lediniu veidu kažką parašei man ant kaktos. Tik kodėl tada močiutė, pamačiusi užrašą, verkė?
Tu kilniaširdiškai priėmei mane, paauglę, atgal į namus, net nepasidomėjusi, kur praleidau naktį, po to, kai įsiūčio pagauta vėlų vakarą išvarei. Visą naktį kalenau dantimis palindusi po laiptais vaikų darželyje. Nežinau, kas tuomet buvo baisiau: netoliese lėbaujančios žmogystos, juoda žvarbi naktis ar tavo žiaurumas.
Tu vis dėlto atėjai į mano vestuves. Prisikvietei man žinomų ir nežinomų draugių ir prisigėrei. Prieš tai pasakiusi tostą apie tai, kad po septynių mėnesių atskris gandrai. Šia savo paslaptimi pasidalijau su tavimi išvakarėse, nes iš tiesų buvau laiminga. Tau tai tebuvo šou, virtęs balaganu. Argi aš nemyliu tavęs vis labiau? Ir būtinai tau tai pasakysiu. Ne, ne dabar. Kada nors, nes tu dar negimei manyje.”
Toks skaudus Rūtos Jančiukienės laiškas primena apie tūkstančius nedarnių šeimų ir šimtus motinystei dar nesubrendusių motinų. Jos galbūt yra visai šalia mūsų – sukrypusiame senųjų rajonų medinuke ar praskolintame bute daugiabutyje.
Tereikia jas pastebėti ir galbūt vienintelis laiku pasakytas sakinys gali pasukti kita linkme visą gyvenimą. Jei ne motinos, tai bent jos vaikų.
Galima bendradarbiauti
Dėl tokių laiškų Kauno moterų draugijos pirmininkei Daivai Baranauskienei kilo idėja surengti bendrą moterų klubų vakarėlį. Juk visos darbuojasi vedamos tų pačių kilnių tikslų, tad kodėl nepamėginus drauge nuveikti vieno darbo – surinkti pinigus ir išleisti unikalią laiškų knygą? Taip pat geriau susipažinti tarpusavyje, maloniai pabendrauti, pasiklausyti muzikos.
„Net artimiausi žmonės neranda bendros kalbos, blogėja jų santykiai. Kai tai iš šeimos persikelia į visuomenę, dar blogesnės pasekmės: susvetimėjimas, abejingumas kitam žmogui ir net nusikalstamumas. Laiškas artimam žmogui gali būti pirmas žingsnis susvetimėjimui įveikti ir santykiams šeimose gerinti. Į pernai mūsų organizuotą Pasaulinei šeimos dienai skirtą laiško konkursą laiškus atsiuntė keli šimtai Lietuvos gyventojų. Tėvai ir vaikai rašė apie savo santykių problemas, bendravimo trūkumą ar priešingai – labai gražius prisiminimus. Knyga, sudaryta iš gražiausių ir nuoširdžiausių laiškų, verstų susimąstyti apie šeimos vertybes, gal paskatintų bendrauti, pagerintų santykius šeimose. Pavadinimas jau yra – „Laiškai iš širdies”. Tereikia surinkti pinigų jos leidybai”, – sakė D.Baranauskienė.
Skambant Irenos Ašakaitės ir Rūtos Morozovaitės dainoms į didžiulę stiklinę vazą krito banknotai, klubų atstovės ėmė lakštus su sąskaitų numeriais, tad vilčių, jog laiškų knyga bus išleista, labai daug.
Moterys nepraleido progos pabendrauti tarpusavyje ir ne tik rimtai, bet ir šmaikščiai pasakojo, ką veikia jų klubai, agitavo ateiti į vėl Kaune rengiamą kalėdinę labdaros mugę. Tad nieko nuostabaus, jei šis šiltas vakarėlis taps ne vieno bendro projekto pradžia.
Daiva Valevičienė