Dainavos mikrorajono gyventojai kartais gali pamatyti įsimintiną reginį – garbaus amžiaus maloni moteris iš krepšio ištraukia keletą indelių, išpilsto pieną, padeda mėsos, žuvies… Ir iškart prie vaišių puola visa gauja benamių (ir ne visai) katinų.
Ponia, kuriai jau aštuoniasdešimt metų, benamių kačių maistui išleidžia nemažą pensijos dalį.
– Net Anglijos laikraščiuose rašė, kaip Lietuvoje blogai elgiamasi su gyvūnais, – pasakojo moteris.
Ji ne tik šeria katinus, bet ir rūpinais jų sveikata.
– Škac, Murka, škac! – vijo šalin nuo vieno indelio katę, kuri bandė suėsti pašarą su aspirinu, skirtą sergančiam kačiukui.
– O aš žinau, kodėl jis susirgo, – pasakojo moteriškė, – mergos su bernais klykavo ir jis bijojo įlįsti pro langelį į rūsį. Dviem sergančio kačiuko broliukams moteriškė surado šeimininkus.
– Ateina pas mus ir policininko katinas, – ponia rodė juodą stotingą keturkojį. – Anksčiau jis turėjo ant kaklo raštelį „Dainavos policija”. Dabar vaikšto be raštelio, matyt, nuėmė. O kaip vaikai katinus skriaudžia, kokie žmonės žiaurūs – uodegas nulaužia… Man katinėlių gaila. Ir jie mane prisileidžia, bet kurį galiu paglostyti, o nuo kitų – bėga.
Ir išties benamiai katinėliai, kuriais ji rūpinasi, nebuvo panašūs į benamius – atsiganę, žvilgančiais kailiais, ramūs.
Herta Matulionytė