Tu dar nerūkai, ir duok Dieve, to niekada nedarysi. Tave domina filmai apie drąsius kaubojus, džiunglių užkariautojus – šaunius herojus, kuriuos vaizduoja milijonus uždirbantys užsienio aktoriai. Tu žaviesi jais, nori jiems prilygti…
Deja, kartais televizoriaus ekrane šaunūs vyrukai kilnoja bokalus, traukia cigarečių dūmus.
Tu nori būti į juos panašus. Stop!
Tai, ką tu matai, yra apgaulė.
Cigaretė nė vieno nepadaro kaubojum nei motociklininku. Nei džiunglių užkariautoju, nei jachtos kapitonu netapsi, tuolab rūkydamas. Neatsiras nei daugiau drąsos, neįgysi geros fizinės formos nei tropinio įdegio. Cigaretė nepadarys tavęs protingesnio, reikšmingesnio, autoritetingesnio tarp pažįstamų ir patrauklesnio priešingai lyčiai. Rūkantys žmonės gyvenime nepanašūs į rūkančius filmų ar reklamų herojus. Tų, kurie rūko, dantys nėra tokie balti kaip vaizduojami turį šie herojai. Vargu ar rūkalių oda išliks tokia ideali ir sveika, o balsas toks skaidrus.
Maža paslaptis: ne visi rūkaliai tokie jauni ir patrauklūs. Dar daugiau: modeliai ir aktoriai paprastai nerūko, nes sveika oda, gražūs dantys, balsas ir plaukai – jų duona, ir jie pernelyg save myli, kad kenktų sau. O reklaminių klipų ar filmų herojai geria tik degtinę imituojantį vandenį, o kvėpuoja ne cigarečių dūmais, kaip būtų galima pagalvoti, o maloniu specialaus smilkstančio popieriaus kvapu. Ir šie modeliai bei aktoriai ilgai taip gerai atrodys. Juk jie puikiai žino – visa tai apgaulė.
Reklamose praleidžiamos (gal visiškai atsitiktinai?) tokios smulkmenos kaip rytinis rūkaliaus kosulys ir krenkštimas. Neparodomas ir rūkaliams būdingas nervingumas, ypač kai neturi po ranka cigaretės ar kai bandai be jos apsieiti.
Kažkoks nesusipratimas: ekrane nepapamatysi, kaip atrodo jų suėsti plaučiai, kaip organizmą ardo kitos mirtinos ligos.
Atvirkščiai – sukuriamas vaizdas, esą kuo daugiau rūkai, tuo šaunesnis atrodai.
Ir pati didžiausia nesąmonė, virtusi stereotipu: cigaretės nepadeda suaugti! Tu liksi toks, koks buvai visada. Su tais pačiais trūkumais ir pranašumais. O dabar jau su dar viena nereikalinga problema…
Atsitiktinis parūkymas beveik neišvengiamai baigiasi nesėkmingais bandymais mesti, kas dieną vis labiau savęs neapkenčiant už tai, kad rūkai.
Bet tave galima suprasti. Juk iš pradžių tai atrodo patrauklu ir net romantiška – su grupele draugų ar bendraklasių pabėgti iš pamokų arba per pertrauką parūkyti. Nieko blogo tarsi nejauti – forma išlieka gera, sveikata taip pat, dar nekosėji… tu jaunas ir gyvenimas prieš akis.
Tik tas nemalonus skonis burnoje… Bet tu sau sakai: gal nieko baisaus, gal tik reikia priprasti… Patikėk, taip niekada nebus… Kaip yra, taip bus: paprasčiausias nemalonus skonis ir kvapas.
Bet tu greičiausiai nepatikėsi…
Bet kai patikėsi, būsi jau priklausomas… Dar viena cigaretė, dar viena… Tu vis dar sau sakai: „Aš? Priklausomas? Nesąmonė. Tik jau ne aš. Kai tik užsimanysiu – ir mesiu. Na, štai paskutinę surūkau…”
Iš pradžių cigarečių „prisišaudai” – tai iš vieno, tai iš kito. Paskui darosi jau nebepatogu – nusiperki pakelį, „kad paprasčiau būtų, kad prašyt nebereiktų…” Na, dar vieną kitą pakelį – ir mesi.
Paskui kartkartėmis gal ir bandysi mesti, bet visi jau žino – tu rūkai. Tad patys tau siūlo. Pagaliau gal kokia mergaitė atkreips į tave dėmesį. Ai, sakai sau, viena cigaretė nieko dar neužmušė. Dar kartelį, dar…
Po keleto metų tu užmiršti tą istoriją. Kiekvieną rytą negalvodamas pirmiausia užsuksi į prekybos centrą – cigarečių. Kai liūdna, kai linksma, kai gera, kai bloga… Vis tas pats. Visada. „Mesiu per atostogas, – nuspręsi, – bet kam gadinti sau atostogas?..”
Galop pastebėsi, kad užsirūkai net negalvodamas, nesąmoningai, nors darai tuo sau nepataisomą žalą, kenkdamas ir aplinkiniams… Ir visa tai dėl ko? – kad gautum nikotino, kurio organizmui, kol nebuvai priklausomas, visiškai nereikėjo.
Kai atsikelsi ankstyvą rytą ir išeisi į sodą – oras dvelks svaiginančia gaiva, žadindamas viltį… Bet tu negalėsi to pajusti – užsirūkysi…
Rūkysi lauke – dėl kūdikio. Bet priėjęs jį apkabinsi vilkėdamas dūmais prasmirdusius marškinius… Iš pradžių prieš prieidamas prie jo išsivalysi dantis, nusiprausi veidą, paskui numosi ranka…
Dabar jau nebeatrodysi sau „kietas”, niekaip nebeatrodysi. Tiesiog cigaretė trauks kaip paprasčiausias narkotikas.
Ir paskutinė paslaptis. Kiekvienas, kuris rūko, anksčiau ar vėliau dėl to ima gailėtis.
Nėra nė vieno rūkaliaus, kuris džiaugtųsi savo įpročiu, nėra nė vieno, kuris nenorėtų atsikratyti šios priklausomybės. Nėra tokių.
Dauguma nesugeba mesti rūkyti, o tie, kurie meta, padaro tai skausmingai. Lengvai mesti neišeina.
Daug lengviau – nepradėti rūkyti.
Genovaitė Privedienė