Užsiėmęs rūpesčiais, kaip uždirbti duonos kąsnį, dažnas tėvas per vėlai pastebi, kad jų paauglystės sulaukusi atžala rūko ir geria. „Tai normalu, aš tik kartais, priklausomas netapsiu”, – ginasi paauglys. Bet tėvams neramu…
Kaip atsiranda priklausomybė? Kaip padėti vaikui atsikratyti žalingo įpročio? Kuo galėtų prisidėti visuomenė? Kalbamės su psichiatru Aleksandru Slatvickiu.
Alus tampa ne tik suaugusių, bet ir paauglių kasdienybe. Kaip tai vertinate?
Vaikui, kuris beveik kasdien grįžta apsvaigęs, išgėręs alaus, reikalinga pagalba. Taip pat ir šeimai, nes tėvai nelabai žino ką daryti. Jei šį elgesį toleruoja – be reikalo. Jei netoleruoja, bet nežino, ką daryti, reikia kreiptis į specialistus.
Dažniausiai gurkšnoti alutį paaugliai pradeda mėgdžiodami draugus, suaugusius. Bendraamžiai seka grupės lyderiu, kuris, pradėjęs vartoti, giriasi savo patirtimi. Kiti nenori nuo jo atsilikti ir ima pamėgdžioti. Pamažu atsiranda tradicijos, kai bendravimas neįsivaizduojamas be alaus.
Jaunimą paveikė ir agresyvi reklama, kuriose geriantys alų buvo vaizduojami būtent jauni žmonės.
Kaip paveikti paauglį, kad mestų tą psichiką žalojantį įprotį?
Bet kokiu atveju jam reikalinga pagalba. Kartais užtektų pokalbio. Ir mūsų teiginiai neturi prieštarauti elgesiui: liepiame nerūkyti, o patys rūkome, liepiame negerti – patys kas vakarą po kelis butelius išgeriame. Juk auklėjame ne žodžiais, o gyvenimo būdu, asmeniniais pavyzdžiais.
Jauni nori kuo greičiau užaugti, o kol užaugs – bent tokie atrodyti. Tad ima pamėgdžioti suaugusiųjų elgesį. Ir prieš draugus nori atrodyti kaip suaugę, „kieti”.
Bet net ir negeriančiose šeimose atsiranda tokių, kurie ima girtauti…
Nesiruošiu kaltinti tėvų. Šeima gali būti normali, nevartoti alkoholio ar vartoti jį saikingai. Bet jei paauglys, paveiktas aplinkos, pradėjo girtauti, reikia padaryti viską, kad jis nustotų vartoti. Jaunuoliui, kurio centrinė nervų sistema dar tebesiformuoja, tikimybė tapti priklausomam daug didesnė.
Kartais, tėvų gąsdinami, kad taps priklausomi, vaikai ginasi, esą jie gali ir negerti, priklausomybė jiems negresia… Kaip atpažinti priklausomybę?
Jei sako „Galiu negerti”, tegu bent savaitę visiškai negeria – bus matyt, ar sugebės tai padaryti be kančių. Jei sugebės – tai, vadinasi, buvo įprastas vartojimas. Jei po dviejų dienų išgers – greičiausiai tai jau priklausomybė.
Kiek reikia išgerti, kad taptum priklausomas?
Tai labai individualu, priklauso nuo daugelio faktorių. Jei giminėje yra buvę priklausomų nuo alkoholio, toks žmogus tapti priklausomas rizikuoja nuo pirmo gurkšnio. Per 4 – 5 mėnesius gali atsirasti psichologinė priklausomybė, fizinė – kiek vėliau. Tėvai gali būti ir negeriantys, mat genas vienoje kartoje gali miegoti, kitoje atsibusti.
Prisimenu pažįstamą, kurio tėvas buvo alkoholikas. Tas mano pažįstamas ilgą laiką visiškai negėrė. Pirmą kartą stikliuką išlenkė mokydamasis šeštame kurse. Po pusės metų atsirado pirmi priklausomybės požymiai, po metų – rimtos socialinės problemos, po to jau ryški priklausomybė. O žmogus juk buvo subrendęs, baigęs aukštąjį mokslą. Metų užteko priklausomybei išsivystyti.
Ar visuomenė pakankamai atsakinga formuojant negatyvų vaikų požiūrį į žalingus įpročius?
Šeimos priedermė kontroliuoti vaikų elgesį, bet tėvai ir vaikai turi pasitikėti vieni kitais. Kita ne mažiau atsakinga institucija – mokykla. Jei tėvai ir mokykla vaikui ne autoritetai, reikia kreiptis į psichologus, psichiatrus.
Bet jei paaugliai tos pagalbos atsisako?
Pagal įstatymą nuo 16 metų paauglys gali atsisakyti gydytis. Tada pagalba teikiama tik gresiant rimtam pavojui gyvybei. Iki 16 metų vaikai turi paisyti tėvų valios. Bet kuriuo atveju vaiką reikia įtikinti būtinybe gydytis. Jei nuvesi pas specialistą per prievartą – produktyvaus kontakto nebus, o rezultato – jokio.
Bet ir tėvams neužtenka informacijos – kaip atpažinti gresiančią priklausomybę, kaip kalbėti su vaiku?
Dirbti reikia ne tik su vaikais, bet ir su tėvais. Turime daugiau žinoti. Juk tėvai kadaise buvo vaikai ir informacijos, kurią dabar vaikai, jie negavo. Patirtis nesutampa.
Tėvų mokymas – ne lengvesnis darbas nei vaikų. Bet kaip elgtis atsiradus problemų dėl vaikų svaiginimosi, tėvai turi žinoti. Pradėti reikia nuo pradinių klasių mokinių tėvų švietimo, kad jie žinotų, kaip ateityje reikės elgtis, kaip šnekėti, kaip reaguoti, kur kreiptis, atsiradus minėtų problemų. Tai didžiulis darbo baras, kuriam reikia specialistų, žinių ir įgūdžių.
Kaip suaugusieji turi būti mokomi? Į susirinkimus ne visus prikviesi…
Mokymų yra įvairovė – spausdintinė medžiaga, grupiniai užsiėmimai, videomedžiaga. Pats efektyviausias informacijos perteikimas – nuoširdus pokalbis akis į akį su grupe, interaktyvus bendravimas ratelyje žmonių, kur visi reiškia mintis, diskutuoja, o konsultantas ekspertas apibendrina ir pasako, kaip turėtų būti.
Akademinis didaktinis bendravimas neefektyvus. Jei žmogus tik sėdi ir klausosi, gali kai ko neišgirsti, nes bus paskendęs savo rūpesčiuose. Ratelyje jie priversti bendrauti, problemą perleidžia per smegenis ir ją suvokia.
Mokyti reikia tik tuos, kurie nori. Organizuoti ir pritraukti tėvus, kviesti specialistus galėtų mokytojas.
Filmai, kuriuose vaizduojami rūkantys, geriantys šaunūs vyrukai – pats „geriausias” pavyzdys?..
Filmuose dažnai rodomas realus gyvenimas, kitaip jie bus nežiūrimi. Tiesa, kai kuriuose jų perlenkiama lazda, o paaugliams ima rodytis, jog tai ir yra tikrasis gyvenimas: nuo bokalo iki bokalo, nuo vienos cigaretės iki kitos, nuo muštynių iki muštynių. Bet paveikti komercinių televizijų turbūt neįmanoma… Tuo mokame už savo laisvę.
Reikia ieškoti optimalaus sprendimo ir visiems galvoti, kaip apsaugoti savo vaikus.
Genovaitė Privedienė