Sendvaris – kontrastų kupinas gyvenamasis Klaipėdos rajonas. Pašiūrės, apgriuvę pastatai, nuo alkoholio patinę žmonės, tvartuose mūkiančios karvės buvusiame Barškių kaime – įprastas dalykas.
Tačiau kaimą priglobus Klaipėdos miestui, Sendvaryje pradėjo dygti prabangūs naujakurių namai.
Vietoje dvaro – pažliugę kiemai
Už Joniškės, kur šakojosi užmiesčio keliai, senovėje stovėjo Sendvario pastatai. Manoma, kad 1402 metais toje vietoje buvo įkurtas avininkystės ūkis, kuris Klaipėdos pilies riterius aprūpindavo maistu ir kailiais. Po Reformacijos hercogas Albrechtas šį ūkį vėl atgaivino ir pavertė jį dvaru.
XIX amžiaus pirmojoje pusėje Sendvaris jau buvo tapęs valsčiaus centru. Jame veikė karčema. XX amžiaus pirmojoje pusėje netoli dvaro centro stovėjo plytinė. Sendvaris, nors turėjo artimus ryšius su miestu, taip ir liko su juo nesujungtas.
Miesto dalimi Sendvaris tapo tik praeitame dešimtmetyje išsiplėtus miesto riboms.
Deja, dabar dvaro aplinkos Sendvaryje – nė kvapo… Sendvario gyventojai gali tik pasigirti gyvenantys senose vokiečių sodybose, iš kurių liko beveik tik sienos. Apstatytose medinėmis pašiūrėmis vokiečių sodybose vokiškos tvarkos seniai nebelikę – liko nutriušę fasadai, pažliugę kiemai, griūvantys butai. O ir patys gyventojai, regis, yra prislėgti amžiaus ir gyvenimo naštos.
Sendvario gyvenamasis rajonas yra tarsi pasidalijęs į dvi teritorijas: senąją ir naująją. Pirmosios gyventojai po kiemą žliugsi su guminiais batais, šunys gainioja vištas… O netoliese dygsta nauji turtuolių namai su aukštomis tvoromis ir piktais šunimis kiemuose.
„Bėgome nuo miesto”
Ponią Magdaleną su vyru Antanu sutikome iš daržo gabenančius šiųmetinį derlių – kopūstus.
„Klaipėdoje gyvenu apie penkiasdešimt metų, o Sendvaryje – apie trisdešimt. Sovietmečiu Vyras dirbo uoste, gavome butą. Maži uždarbiai Klaipėdoje buvo, norėjome užsidirbti – išvažiavome uždarbiauti į Komiją, į kasyklas. Kaimynai paskundė mus, kad išvykome, tai butų valdyba atėmė iš mūsų butą. Kaimynai su kirviu duris išlaužė ir užėmė mūsų butą. Tai iš Komijos grįžom į Šiaulių rajoną, Kuršėnus, pasistatėm namą, bet panorom grįžti į gimtąjį kraštą – Klaipėdą. Atvažiavom į Sendvarį 1979 metais, nusipirkom dalį namo ir su vyru dirbom Žemės ūkio technikume (dabar Verslo ir technologijų kolegija. – Aut. past.)”, – savo istoriją pasakojo moteris.
„Mums tas pats, ar čia kaimas anksčiau buvo, ar dabar miestas… Bėgom nuo miesto, o jis mus pasivijo. Nusibodęs man buvo miestas. Man nepatiko bendros laiptinės, nepatiko valyti žmonių prispjaudytus laiptus, – pasakojo Magdalena. – O miesto valdžia net nežino, kad mes čia tokie Sendvaryje esam… Nenoriu girti nė vienos valdžios… Kur tik valdžia, ten teisybės nėra. Valdžios keitėsi, o čia niekas nepasikeitė.”
Moteris džiaugiasi savo kiemu, ramybe. Su vyru yra išsikasę tvenkinį ir užsiveisę žuvies. Pasak gyventojos, su vyru jie augina šunis ir kelias vištas, turi pusantro hektaro žemės, sodina daržą.
„Namas pastatytas 1920 metais, šulinys nuo 1936 metų likęs. Čia gyveno vokietis, jis neturėjo nuosavybės dokumentų, jie, matyt, pasimetė. Jis neišvažiavo į Vokietiją, gyveno Kretingoje, o dabar jau yra miręs. Po karo šioje sodyboje apgyvendino stribų šeimas – paslėpė, kad partizanai neiššaudytų. Va, kaimynės vyro aštuoniolikmetį brolį nušovė, mat jis dirbo bibliotekoje ir skleidė sovietinę literatūrą. Todėl jų šeimą atkėlė čia, kad miškiniai jų neiššaudytų”, – pasakojo ponia…
Name – dvasių žingsniai
Ponia Vanda su vyru anksčiau gyveno Sendvaryje, vėliau jį išmainė į miesto patogumus, bet sugrįžo, kai vyras Sendvaryje gavo palikimą – namo dalį.
Moteris sako, kad per dvidešimtį metų, kol Gargždų rajono Barškių kaimas virto Klaipėdos miestu, nepasikeitė niekas…
„Geri kaimynai, padorūs žmonės aplink gyvena. Vieni niekuo neužsiima, kiti prekiauja tapetais. Pageriančių čia kol kas nėra. Na, mes pageriam, bet su saiku. Namą reikia remontuoti – viskas griūva, siena yra atitrūkusi. O pinigų, iš ko remontuoti, nėra – aš stoviu Darbo biržoje, o vyras su sūnum – bedarbiai ir net Darbo biržoje neužsiregistravę”, – pasakojo gyventoja.
Moteris sako anksčiau pati auginusi karves, jaučius ir kiaules, tačiau dabar to nebedaranti, nors gyvulius ir būtų kur laikyti, bet per sunku ir brangu.
Jos vyras, iš pradžių pagrasinęs iššaudyti visus pašalaičius kieme, vėliau savo pyktį išliejo ant kaimyno – Kunigo. Neva, tokią pravardę jis užsidirbęs dėl profesijos – esąs kažkokios sektos vadovas.
„Kaimynas remontavo savo namo dalį, paaukštino priestatą. O čia buvo pagrindinis skaitiklis, jis savavališkai mums atjungė elektrą. Jis pats išvažiavęs, o mes savaitę gyvenam be elektros, prie žvakių”, – skundėsi duktė Egidija.
Ponios Vandos šeima gyvena avarinės būklės bute, tačiau panašu, kad šie žmonės tarp išlūžusių laiptų turėklų, nuskilinėjusių sienų, per nubyrėjusį tinką persišviečiančių lubų perdangų jaučiasi visai neprastai… Ir net vaiduoklių sako itin nesibijantys, nors šių žingsniai dažnai aidi sename name. „Buvome sode, paskambino vaikas ir verkdamas pasakojo, kad antrame aukšte kažkas vaikšto”, – pasakojo Egidija.
„Nenorėjome, kad prijungtų prie miesto”
Nuo 1950 metų Sendvaryje gyvenantis ponas Algimantas sako, kad kaime buvo geriau nei mieste. „Nuomotis žemę ūkininkavimui dabar dešimt kartų brangiau. Kai dar čia buvo kaimas, du hektarus nuomojausi už 25 litus, dabar nuoma kainuotų 1700 litus…” – skaičiavo vyras.
Dėl šios priežasties vyriškis ir atsisakė ūkio – per brangu. „Kainos didžiausios – net daržo neapsimoka auginti”, – sakė jis.
„Kai 1950 metais atsikrausčiau, čia šauniai viskas atrodė. Matyt, čia kažkoks dvarininkas ar ūkininkas gyveno. Labai gražus, tvarkingas namas buvo, tvartai – didžiuliai. Vėjas nuvertė tvarto stogą, tai kolūkis jį ir nugriovė visus. O namą jau seniai reikia remontuoti. Čia, šiame name, tik keturios šeimos anksčiau tegyveno, dabar visame kieme – septynios. Anksčiau sodyba kolūkiui priklausė, išdalijo butus darbininkų šeimoms, jiems suteikė nuosavybę. Tie pradėjo pardavinėti butus, kraustytis, tai dabar tų žmonių tik daugėja”, – pasakojo gyventojas.
Su kaimynais vyras sako nesipykstantis, atvirkščiai – draugaujantis ir „gramą” su jais padarantis… „Kam man į miestą kraustytis, jei jau čia – miestas?.. Nenorėčiau išsikraustyti, aš čia pripratęs. Mes nenorėjom, kad prie miesto kaimą prijungtų, bet niekas mūsų neklausė”, – sakė Algimantas.
Kieme – kiškiai ir kurapkos
„Čia atsikraustėm, nes vieta patiko – rami, nuošali. Mieste – nė mašinos nėra kur pastatyti… O čia – savas kiemas. Mieste pareini į apdergtą laiptinę… Nusibodo tas chaosas – jaunimas rūko, keikiasi… O savi namai – sava tvirtovė”, – šypsojosi Sendvario naujakurys ponas Juozas. Nuosavą namą jis pasistatė pardavęs du butus, sodą ir pridėjęs santaupų.
Statydamas namą gyventojas taikėsi prie Klaipėdos krašto atmosferos – statybose naudojo net senas vokiškų namų plytas. „Plytų ieškojom, pirkom. Pardavėjai senus namus duoda nusigriauti – Kaliningrade, Klaipėdos krašte. Viską norėjom senoviškai pastatyti, nes ir aš nebe jaunai atrodau, – šypsojosi šeimininkas. – Kad jūs žinotumėte, kaip malonu tokiam name gyventi – saulė sienas įšildo, kaip prie krosnies gali šildytis.”
Kol kas tik penkiuose naujuose namuose įsikūrusios šeimos, dar poroje sodybų verda statybos. Naujųjų namų savininkai sako tarpusavyje gerai sutariantys. „Čerką” kartu padarom. O su senaisiais gyventojais nebendraujam. Mes – savo reikaluose, jie – savo…” – sakė Juozas.
Savo kieme besitvarkantis ir augalus žiemai ruošiantis vyras sakė naujajame name Sendvaryje žiemosiantis jau penktą žiemą.
„Gaila, kad apšvietimo nėra. Būtų gerai, kad nors viena kita lempa šviestų, nes baisu vakare su šunimi vaikščioti. Ir gatvė nesutvarkyta, tik kartais greideris pravažiuoja. Žiemą yra buvę, kad per sniegą nepavyko pravažiuoti. Aš su kastuvu kasiau, bet kiek su juo nukasi?.. O šiaip kieme laksto kurapkos, zuikiai – gyvename kaip kaime. Tokios vietos dar paieškoti reikėtų”, – džiaugėsi gyventojas.
Rima Čeliauskaitė