22 metų Panevėžio „Ekrano” gynėjas Gediminas Paulauskas šiame sezone ne tik įsitvirtino komandos sudėtyje, bet ir debiutavo nacionalinėje šalies futbolo rinktinėje rungtynėse su Ispanijos futbolininkais. Įspūdžiais apie pirmuosius žingsnius rinktinėje ir „Ekrano” galimybes šiemt tapti čempionais G.Paulauskas pasidalino su „Panevėžio balsu”.
Siekti tikslo padeda darbas
– Gediminai, kaip susidomėjai futbolu ir kodėl gyvenimą susiejai būtent su šia sporto šaka?
– Pirmieji žingsniai buvo kieme. Kaip ir visi vaikai su bendraamžiais spardydavau kamuolį, o pradėjęs lankyti mokyklą, tais pačiais metais užsirašiau ir į futbolo treniruotes. Mano tėtis taip pat buvo futbolo treneris, todėl užkrečiamą pavyzdį mačiau ir namuose, bet į šį sportą atėjau nieko nepastūmėtas. Pats labai veržiausi ir tėvai leido.
– Gyvenai ne Panevėžyje, o kaip atsidūrei „Ekrano” komandoje? Juk tai ekipa, kurioje pradėjai profesionalo karjerą ir ją iki šiol tęsi.
– Iki šeštos klasės futbolą žaidžiau Kupiškyje, kur ir gyvenau su tėvais. Vėliau mane pastebėjo Panevėžio futbolo treneriai ir jau nuo septintos klasės mokiausi Panevėžio sporto internate ir žaidžiau šio miesto jaunimo komandose. Po ketverių metų nuoseklus darbas davė vaisių ir buvau pakviestas treniruotis kartu su „Ekranu”.
– Šiemet įsitvirtinai „Ekrano” komandos pagrindinėje sudėtyje. Kas lėmė, kad treneris ėmė tavimi pasitikėti?
– Šiame sezone „Ekrane” kol kas žaidžiu be keitimų ir šiuo pasiekimu esu tikrai patenkintas. Viliuosi, kad pavyks išlaikyti tiek sportinę formą, tiek trenerio pasitikėjimą ir toliau. Visa tai lemia sunkus darbas ir didžiulis noras siekti tikslo, kuris dažniausiai ir būna svarbiausias.
Jaudulį įveikia aikštėje
– Po puikios sezono pradžios tavimi ėmė domėtis ir nacionalinės rinktinės treneriai. Ar suteikė emocijų šis pripažinimas?
– Prieš tai su nacionaline komanda esu dalyvavęs stovykloje Maltoje, tačiau ten mano vaidmuo buvo simboliškas, nes nežaidžiau netgi draugiškose varžybose. Šiuos metus galiu pavadinti debiutiniais šalies rinktinėje. Iš pradžių išbandžiau jėgas šalies klubų rinktinėje Baltijos taurės rungtynėse su Latvija, o vėliau treneris pakvietė ir į pagrindinę rinktinę mačui su stipria ispanų komanda.
– Ar buvo kažkas neįprasta atvykus į rinktinę, ko negalėjai tikėtis?
– Klubų rinktinėje buvo visi pažįstami arba bent jau matyti, taigi kažko išskirti negalėčiau. Žaidėme ir tiek, nes susipažinti iš naujo lyg ir nereikėjo. Atvykus į pagrindinės rinktinės treniruotę jausmas jau buvo kiek kitoks. Čia susirinko jau visi stipriausi šalies futbolininkai iš užsienio klubų, bet kai pradėjome bendrauti, pamačiau, kad tai niekuo nesiskiriantys žmonės, tikrai nesijaučiantys žvaigždėmis (juokiasi).
– Prieš mačą su Ispanija nekankino jaudulys?
– Jaudulio nebuvo, bet viduje jaučiau kažkokią nežinomybę, įtampą. Rungtynės kitokio rango nei esu pripratęs klube, o norėjosi pasirodyti kuo geriau ir padėti komandai visomis jėgomis. Išbėgus į aikštę visi nereikalingi jausmai tarsi išgaravo, nes kai išgirsti teisėjo švilpuką, kuris skelbia mačo pradžią, nerimauti nelieka laiko, reikia žaisti.
– Ar tikėjaisi, kad rinktinės vyriausiasis strategas Algimantas Liubinskas patikės tau vietą pagrinde, kuris pradėjo susitikimą?
– Per daug prieš mačą apie tai negalvojau, tačiau jokio netikėtumo ar šoko, kuomet treneris pasakė, kad eisiu į aikštę nuo rungtynių pradžios, nebuvo. Visą treniruočių stovyklą stengiausi ir pats mačiau, kad galiu žaisti ir esu pakankamai šitam pasiruošęs. Smagu, jog trenerio nuomonė buvo tokia pat. Svarbūs dar treniruočių metu buvo ir traumuoto Aurelijaus Skarbaliaus patarimai, nes būtent šio futbolininko vietą aikštėje aš ir užėmiau.
Netrukdė net prakirstas antakis
– Ispanijos rinktinėje žaidžia ne viena pasaulinio lygio futbolo žvaigždė. Kaip jauteisi žaisdamas prieš puikiai pasaulyje žinomus futbolininkus?
– Prieš mačą nori pats to, ar nenori, pasąmonėje pamąstai, kad teks žaisti prieš tikrai stiprius priešininkus, o aikštėje stengiesi pats kuo geriau sužaisti – atlikti sėkmingą perdavimą, apsiginti – ir mintys sukasi visai apie ką kitą. Žinoma, tų žvaigždžių tiek fiziniai, tiek techniniai sugebėjimai tikrai dideli.
– Esi patenkintas pirmuoju savo pasirodymu rinktinėje?
– Nusivylęs nelikau. Po varžybų sulaukiau trenerių ir komandos draugų komplimentų dėl sėkmingo debiuto, todėl nusivilti priežasčių tikrai neliko. Pats aikštėje nesijaučiau kaip naujokas. Žinoma, kiek kitaip būtų, jeigu būtume sužaidę bent lygiosiomis su ispanais, tačiau ir minimaliu rezultatu pralaimėję nepalikome aikštės nuleidę galvų, kadangi su tokio lygio komanda demonstravome tai, ką mums leido galimybės.
– Pirmojo kėlinio antroje pusėje trumpam teko palikti aikštę dėl prakirsto antakio. Kas nutiko? Ar ši trauma netrukdė sėkmingai tęsti rungtynes?
– Bandžiau perimti kamuolį iš varžovo, bet pro šalį prabėgdamas komandos draugas su keliu pataikė į antakį. Akis staiga aptemo, paliečiau tą vietą ir pajaučiau kraują. Jausmas nebuvo malonus, tačiau greitai buvau išneštas iš aikštės, o už jos buvę daktarai puikiai atliko savo darbą ir greitai susiuvo antakį. Likusį pirmojo kėlinio laiką dar jaučiau pasekmes, vaizdas akyse kiek liejosi, o per pertrauką akį atšaldė ir žaisti galėjau kaip niekur nieko.
Didžiausias aistruolis – šeima
– Ši sezono pradžia „Ekranui” neabejotinai geriausia. Kas lėmė, jog sugebate šiemet taip galingai rungtyniauti?
– Išliko tas pats komandos branduolys, kartu treniruojamės jau ne vienerius metus, todėl esame puikiai susižaidę, nesunkiai vienas kitą suprantame aikštėje, draugai esame ir už aikštės ribų. Norime pagaliau įrodyti, kad Lietuvoje esame patys stipriausi ir šiam tikslui pasiekti atiduosime visas jėgas. Reikia išlaikyti tą stabilumą, kurį pasiekėme dabar ir visiems vieningai siekti tikslo.
– Ką laikai didžiausiu „Ekrano” varžovu, neskaitant pricipinio priešo – FBK „Kauno”?
– Manau, ne pirmi metai, kada su didžiausiomis problemomis susiduriame rungtyniaudami su „Atlantu”. Tai principinga ir labai kovinga ekipa, prieš kurią tikrai būna sunku. Tačiau iš esmės A lygoje reikia žaisti prieš visus, nes linkusių nusileisti nėra, o kovodami prieš lyderį atiduoda visas jėgas.
– Ką labiausiai reikėtų gerinti Gedimino Paulausko žaidime?
– Oi.. (juokdamasis atsiduso pašnekovas). Viską reikia gerinti. Norint siekti aukštesnių rezultatų reikia tobulinti viską po truputį. Nustoti dirbti ir tobulėti būtų pati didžiausia problema.
– Kurioje aikštės vietoje jautiesi geriausiai?
– Kaip pridera gynėjui, geriausiai žaidžiu gindamasis, tačiau mėgstu ir atakuoti, nes šiuolaikiniame futbole iš žaidėjų reikalaujama universalumo ir būdamas per daug vienpusiškas nieko nepasieksi. Turi bent pusėtinai sugebėti viską. Atakuoti labiausiai mėgstu galva, nes po standartinių padėčių daugiausia įvarčių ir esu įmušęs šia kūno vieta.
– Kas yra didžiausi tavo aistruoliai, kurie palaiko, kai žaidi?
– Be abejonės, labiausiai palaiko mano šeima ir draugė. Tėtis, brolis, mama ir draugė, su kuria praleidžiu ir daugiausia laisvalaikio, kuomet jo turiu, stebi beveik visas „Ekrano” rungtynes. Jie didžiausi mano „fanai” ir didžiausi žaidimo vertintojai ir kritikai.
Ovidijus Giniotas